Ką padarytų per dieną žmogus,
Jei eidamas, rašydamas
Niekuomet nepavargtų?
Būtų knyga, pilna jausmų,
Nebūtų ašarų nė vargo.
Pakeltų debesį ir akmenį;
Jie - vienas kito svertas,
Sujungtų ir upių krantus,
Jeigu jų būtų vertas...
Pasotintų savo vaikus,-
Jie - dešimt pirštų,
Kiekvieno antspaudas kitoks -
Tai prigimtinis atvaizdas.
Oi, ką likimas dovanos,-
Kiekvienas žemei reikalingas,
Tarsi ant priekalo nukaltas,
Tik tokios mano mintys,
Mano pirštai – rankos,
O aš – tiktai pavargęs kalvis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą