Iš pastebėjimų serijos

Kas pirma atsirado,

Kiaušinis ar višta?

Šis posakis nuo seno

Prigijo žmonėse...

Kiaušinį pastuksena,

Jo lukšto erdvėse

Ir taip sužino,

Ar jis tvirtas,

O seno - jau tuščia „pučka“...

Rudenį dygsta grybai,-

Net prie pušų, pakelėse,

O kaip juos atpažinti,

Kuris iš tų – jau įžymybė,

Tada ir į draugus nepridera;

Kažkas man pašnabždėjo,

Kad elitas,

Bet būna dažnai sukirmijęs...

Kas tada?

Nesu aš baravykas,

Bet nesinori būti ir lepše,

Todėl ir man bent sykį

Tą baravyką maga pamatyti,

Nors ir paslapčia...

Atleisk, sūnau

Draugų foto

Dangau, kur mano akys?

- Žiūrėk savo vaikų,-

Sūnus pasakė...

Žiūriu ir pražiūrėjau

Vieną vasarą plaštakę,

Ji kilo ir nukrito

Vieną dieną pragyvenusi

Ir nieko nepasakė...

Prisirinkau kaštonų,

Sudėliojau juos ant tako,

Kad grįžusi iš tolimų minčių

Surasčiau savo rytą,

O gal vakarą...

Esu viena,

Seniai viena likau

Ir niekas man neglostė rankos,

Kada radau nutilusią,

Nukritusią šalia kaštonų

Ir svajų plaštakę...

Atleisk, sūnau.