Daug per dieną žingsnelių,
Su jais – gerų darbelių,
Kaip vėlyvų žiedelių
Po langais, ant laukų…
Daug matytų bernelių
Ir gražuolių mergelių
Su gėlių vainiku
Ir rože prisegta atlape –
Prie altoriaus kartu…
Gėlės žydi ant vieno stiebelio
Po kelis žiedelius,
Kitos – visu pulkeliu, –
Draugėje – visad gera,
Iš toliau pasimato,
Priartėja ir saulė,
Ir žvaigždždelių dangus...
Nepalikim vienų
Vaikų nė senelių,
Rudenėjant ir lyjant
Prie miglotų langų…
Tikros istorijos, bus tęsinys apie kitus senolius.
Daug sykių skaičiau Onorė de Balzakas „Tėvas Gorijo’’ ir kaskart vis kitaip pajutau seno žmogaus likimą. Praėjo nedaug laiko ir ta riba priartėjo. Skiria mus amžiai, bet žmogaus požiūris į gyvenimą panašus. Gyvename ne sau, o taupydami vaikams, paskui vaikaičiams kaupiame palikimą. Vieni tai supranta, kaip dorybę, kiti vertina, kaip senatvės silpnaprotystę, šykštumą...Daug požiūrių ir turbūt nė vienas nėra teisingas.
Keičiasi laikas, žmonės turi prisitaikyti – ieško išeities, kad būtų senatvėje saugiau, lengviau pabaigti paskutinius gyvenimo metus. Kas prieš 100 metų buvo turtas, vienintelis pragyvenimo šaltinis – žemė, tapo šiandien našta, palieka tėvų ir senelių sodybas, perka miesteliuose butą, kas išgali, namą – arčiau juk parduotuvė, poliklinika, pirtis, – tam taupė visą jaunystę.
Paliktos sodybos visgi atsivijo ir mieste gyvenančius, reikia mokėti mokesčius už žemę, prižiūrėti kiemą aplink merdinčius namelius, o jie už 100 km , – pėsčiomis nepasieksi. Užmokėsi vieną pensiją kaimynui, kuris nuveš, o sugrįši, kaip išmanai. Dažnai atsiėmus žemę ir tėvų namus būna palikimas ne vienai šeimai. Jauni ir dalgės paimti į rankas nemoka, ką ten kalbėti apie pradalges...Primeta senolei, kuri niekaip negali atsisakyti giminaičiui iš pagarbos tėvų giminystei – važiuoja, moka mokesčius, šienauja, taiso stogą ir krenta – lūžis atsiliepia iki paskutinės valandos…
Ar atvažiuos giminės prižiūrėti?
Taupo ir mieste gyvendami, niekas nieko veltui nedalina, o žemės ir paliktų sodybų jau visi atsikando ir nepuola pirkti. Vaikams palieka, ką turėjo, – nupirko už tvoros mieste mūrinį namą, o šiems nereikia nė senos kaime trobos, nė žemės, kad ir nupirko mašiną, už jos remontą sumoka iš varganos pensijos sutaupiusi motina.
Senolė kartą per dieną valgo miestelio valgykloje už 99 centų sriubos, sako, kad lengviau kieme lankstytis, parsinešti į antrą aukštą vandens, malkų. Taip ir neįsirengė namuose tualeto, vonios, vaikšto į miestelio pirtį. Kai uždarė dėl karantino, apsiprausia iš kibiro virtuvėje, supranta savo buities nepatogumus, bet išeities nemato. Valgykla irgi – tik išsinešti, o susipirkti ir namuose išsivirti – jau pinigai.
Kieme lysves pavasarį apkaupia ir atiduoda sūnaus šeimai, kad pasodintų savo šeimai daržovių. Nedrįsta skinti pomidorą ar agurką – ne jos pasodinta, nors sklypas jos ir jos palangėje. Pasiliko sau rėžį – kelios cukinijos, agurkas, netyčia išdygęs, keli svogūnai – visas turtas. Lyg pasiteisindama pasakoja: „ Kiek senam reikia?’’
Daug reikia – laiptai suklypo, namo skliautas pūva, lyja ir vanduo teškia išeinant į kiemą ant galvos, stogelį suręsti – samdyk meistrus, – senatvės pinigėliai vėl iš kišenės byra.
Vaikams rūpi ir dovanėlių nupirkti, nes visai neužsuks pas močiutę, ligoje neprisišauksi.
Taip ir gyvena seni – taupo ir tampa net sau „šykštūs’’ …
Ona Baliukienė
Vanduo – gyvybės pradas,
Jeigu nusenka tvenkiniai,
Lietus papildo,
Upeliukai žiemą
Įšąla iki pačios žemės,
Išdžiūsta nuolatos
Vasarą prilytos balos,
Bet vis pakyla iš versmės
Net mažos čiurkšlės, –
Atsiveria iš gilumos
Gelmių pasaulis…
Žalia varlė pavirsta karaliene,
Paleidžia ir vaikus
Pasibastyt po platųjį pasaulį,
Nes žino, kad yra srovė,
Ryški meilės ugnis, –
Ji nuolatos sruvena;
Sugrįš ir atsiklaups
Prie gimto namo…
Girdėti iš toli:
„ Myliu, mama’’…
Pavasario rytą
Visas miškas klega,
Kiekvienas paukštelis
Sveikina saulelę
Ir visi supranta,
Nors skirtingai šneka…
Genys stuobrį kala,
Šarka šakas neša
Ir vis kažką tarška,
Balandis burkuoja,
Giria savo pačią,
Kad kiaušiniai skyla
Ir vaikų sulaukė…
Miškas kiek prityla,
Kai vaikučių laukia, –
Tolėliau čirena,
Vagių neprišaukia...
Kai į orą kyla,
Bijo plėšraus paukščio,
Viens kitam pasako,
Koks likimas laukia
Ir visi supranta…
Pagal vyturėlį tėvas bėrį kausto,
Kai dirvone pempė
„Gyvi, gyvi!’’ – šaukia;
Gilią vagą aria,
Kurmiarausius lygina,
Dalgę šmaikščią plaka,
Kai griežlės paklauso,
Ką jinai pasako…
Dirba ir žvėreliai –
Bebras medį graužia,
Tempia sau į dvarą,
Upelius užtvenkia, –
Net ir rudenėlį,
Kas kaip gali,
Švenčia.
Kūryba – laimė
Sau pačiam, be to –
Ir palikimas, –
Nenorim būti pamiršti
Šios žemės labirintuose…
Dar tikime dvasia
Dangaus aukštybėse,
Kad ir iš ten ateis šviesa,
Išties pareinančiam rankas
Ir liksim amžinybėje…
Sugriūva miestai,
Senos pilys,
Lieka skeveldrose plyta,
Lentelėje ir vardas,
Užrašytas nuo sanskrito,
Pakyla vieversiu giesmė,
Suskamba vargonai,
Arfos stygos,
Šventovėse, muziejuose –
Paveikslas nutapytas…
Kūryba – ir improvizacija,
Kas prigimta
Ir sieloje nuo pat gimimo
Įrašyta…
Kūryba ir gyvename,
Išlikime.
Gyvenimas – tai kelias,
Kurį tėvai pradėjo,
Ir protėvių takelis
Į sielą įsiliejęs…
Pradėjęs eiti tiesiai –
Vėl pasuki iš kelio,
Ieškodamas ir naujo,
Kuriuo nėjo seneliai…
Kiek žingsniais nematuotų –
Į dangų kilti maga,
Nuo kalno pažiūrėti
Pro debesėlių spragą…
Eini pasiklausyti paukščių, –
Kas dieną jie negieda,
Nespėjęs būsi baustas,
Daug ko nepastebėjęs…
Dažnai baimė sukausto,
Nespėsi, nesuspėjai, –
Gyvenimas – tik vienas,
Kaip nuostabus regėjimas.
Taip ramu,
Kai artimieji aplankyti,
Uždegta žvakelė,
Lauki iš dangaus malonės,
Paskęsta giesmėje
Ir paprasčiausias žodis
„Amen’’...
„Kas prisimins visus,
Kurie išėjo’’, –
Pagalvoji…
Visa savaitė,
Vėlinėms skirta,
O žvakė sudega
Per vieną valandą,
Paskui – tamsa,
Tik danguje – žvaigždelė,
Šviečianti rytojui...
Dėkoju už minutę,
Nuolatos dėkoju.
Tėvelis plakė dalgę –
Visas kiemas skambėjo,
Kai į pradalgę suko,
Mama skarele mojo,
Prakiuro debesėlis…
Kai tėtis namo ėjo,
Rasa takas žibėjo,
Mama skarele balta
Nušluostė jam nuo kaktos
Rasos lašus, kaip vėjas…
Kai tėtis sulą gėrė,
Lašai birte byrėjo
Iš molio ąsotėlio,
Šventa žemė surinko,
Žolės šaknys sugėrė,
Atolas atsikėlė…
Būk ir tu mano broliu,
Tau būsiu ąsotėliu.
Per jūrą nusirita
Mėlynos bangelės,
Vandenyne skęsta
Vakaro tyla,
Paklydęs debesėlis nori
Rasti kelią,
Kur veda takas
Į gintaro pilies vartus,
Menes…
Ten sėdi tėtis,
Mama – prie verpstės,
Vaikų galvas šukuoja
Saulutės ranka,
Mėnuo žvaigždes pakalbina
Su dainele, –
Dangaus palaima –
Ramybė šeimoje…
O dangau aukščiausias,
Kaip reiks išmelsti,
Kad ir žemėje
Būtų taika!
Nusipirkau valą,
Reikia ir kabliuko,
Giliam ežerėlyje
Plauk žuvelių pulkas…
Užkabinau slieką,
Judrų, kaip vijurkas,
Dėsiu į keptuvę
Šimtą ešeriukų…
Pusdienį sėdėjau,
Niekas neužkibo,
Juokėsi varnėnai,
Kirai irgi klykė…
Susipynė valas,
Trūkčiojant pastoviai,
Kabliukas įstrigo
Į skaudžiausią vietą,
Panagėje – srovės,
Raudoniu apsalo…
Susipratau – darbas,
Išmestas į balą, –
Toks žvejo gyvenimas...
