Su Naujaisiais.

Visi mes laikini pasaulyje

Užuojauta Banguolei Sivilevičienei

dėl tėvelio mirties

Duok ranką,

Pasakysiu tau žodžius,

Kurie palengvins dalią.

Vedžiosiu per pirštus

Ir kiekviename jausi

Mano užuojautos žodžius:

-Čia už mamytę,

Kurios nebėra šalia,

Čia neseniai išėjusį -

Brangų tėvelį,

Kuris jau danguje,

Dabar žiūrės ilgai

Vis į savo vaikus...

Kiekvienas debesėlis,

Plaukiantis pro šalį,

Jų akimis tau bus.

Kol žemėje gyvename,

Ir jie dar su mumis.

Širmi žirgai

Dingt dilgt į širdį -

Beldžiasi šešėlis

Ir kužda nelauktai:

-Ilgai juokeisi,

Reikia ir atsitokėti,

Jaunystę gal prisiminei

Ir atsirišo lyg į mazgą

Pakaušy surišti plaukai...

Balta kumelė - tik sena,

Jaunystėje ji - širmė

Ir karčiai jos ilgi,

Nelimpa varnalėšų

Lipnūs burbulai...

Taip norisi žirgu pavirtus -

Pavyti ją , šuoliuoti

Pievų pusnimis

Dar su visais...

Juokiuosi ir prieš vėją,

Juokiuosi ir prieš delčią,

Nubalo pūgos, juokiasi:

-Kodėl dabar išsigandai!?

Palinkėjimas jaunimui

Jau baigėsi apmąstymas,

Piršliai jau išdardėjo,

Svotai sukirto dešines,

Kiek kraičio nuotakai žadėjo,

Sutarė ir vestuvių

Artimas datas.

Baigėsi adventas

Ir linksmybių laikas

Nejučia atėjo,

Atšoks jaunieji vestuves,

Močiutės lauks ir anūkėlių,

Ką jos sūpuos

Ant savo rankų,-

Kaip medis būtų žiemą -

Be lapų ištiesęs rankas.

Metas jauniems -

Seni ant krosnies pailsės...

Diena - į svečius

Geriau nei vakar

Niekada nebūna,-

Prabėgusi diena -

Brangiausia dovana,

Nes laikas nesustoja,

Nepamatuojama

Jo buvusi šviesa.

O kas apšvies rytojų,

Jeigu ne atmintis

Ir patirtis gyvenimo,

Jinai patikrinta

Ir negrąžinama,

Nes tik nuo čia

Žingsnius matuojame,

Skaičiuojame pėdas.

Ištirps juk žiemos sniegas,

Bet žemė vis gyva

Ir atsivers dangus

Upeliai vėl čiurlens;

Gyvybės šaltinėliai

Gyvuos ir pildysis,

Kol ši diena gyvens...

Prie eglutės šilta

Pūga ir vėjas

Gręžiasi į vakarus,

Bus atlydys,

Paskui ir šerkšną

Ant šakų atneš -

Tai būna per Kūčias,

Pačias šventes Kalėdų,

Nes šeimininkės

Kuria krosnis

Ir kepa pyragus...

Kūčiukai jau iš anksto

Ant šventinio stalo;

Tik vėlų vakarą

Uždegsime žvakes,-

Tegu jos šviečia,

Gražiai mirga,

Kaip vaikų akelės,

Kai laukiame visi

Kalėdų Senio

Su pripustyta

Ar žila barzda...

Atneš, kažką

Vis tiek atneš.

Šeimos naujovės

Kalėdų naktį

Būna ir žvaigždėta,

Būna, kad mėnuo

Nuo mergaičių pasislėpęs

Sau dailina ūsus,

Kad būtų naktį šią

Į labdaringą Senį panašus...

Vakarė atnešė prie stalo

Nemirtingą MEILĘ,

O tas keistuolis

Ėmė ir paleido...

Atskrido ir ant stogo

Švelniai nusileido,

Kur sėdi tėvas

Ir jų mamytė karaliauja,

O aplink stalą

Jau vaikučių pulkas

-Mums nebereikia meilės,-

Juk tiek burnų,

O dovanėlių – begalė!

Šaltis neklausęs spūstelėjo,

Abu į vieną lovą

Nakčiai glustelėjo...

Bus dar vaikučių,

Bus ir dovanėlių...

Minkšti tie sniego patalai,-

Kasmet Kalėdos.

Gražaus skrydžio

Paskutinė dovana

Šeimininkėms Kalėdos

Mindaugėlis

Šventės šeimai - tai puota,

Kai ant stalo daug yra,-

Viską ruošia dar mama,

Nes labai vikri, jauna.

O močiutės akiniai

Visur kliūva...negerai,-

Čia ir šaukštas jau ne vietoje,

Per daug druskos gal įdėta...

Daug dar taip visur yra,

Kad prie krosnies – tik mama,

Kur yra dvi šeimininkės,

Ten vaikai darbams nelinkę...

Tik prie stalo susitinka,-

Ir į pilną šaukštą kimba;

Kam ir taip dar negerai,

Tėvo šaukštas - tik aukštai...

Nesinori gauti gumbo,

Visi giria mamos sriubą...

Pamąstymas

Galiūnai ąžuolai

Nėra niekam skolingi,-

Jie auga visada,

Kur juos pasėjo

Motina gamta -

Iš tūkstančių išdygsta

Tiktai vienas žemėje,

Kitus sulesa kėkštai,

Šernai jo gilėmis

Per visą žiemą minta.

Labai gardi gilių kava...

Bet juk sakiau

Visai ne apie tą -

Tiktai prieš Kalėdas

Tokia mintis ateina...

Skola – tai kerpė,

Vėjo nupūsta,

Dėl jos nebus

Niekas laimingas.

Sena mašina, bet vis gera

Skarda būna ne auksinė,

Ji rūdija - ir jau skylės,

Bet kitokios būtų brangios,-

Tuoj nušvilptų iš palangės.

Dabar stovi mašinytė,

Šuo nesaugo, ką darysi...

Prabanga tam kaimo žmogui

Ne visuomet - gerai progai.

Kol dar atsidaro durys,

Ir važiuoju toks, prakiuręs...

Iš užrašų

Lauktuvės

Išskrido jau gandrai
Ir dienos tokios šykščios,-
Tartum atėjo šienpjoviai,
Išpustė dalgelius
Ir pievas nušlavė
Tarsi vargus pernykščius.
Gal gruodas ir ne tuoj,
Bet vis prisimenu
Ir dieną vakarykštę,
Kada klampojau per dirvas,
Išartas vagomis,-
Kaip pirmą krikštą.
Nusėti sodai obuoliais,
O kas surinks, įkels krepšius
Į vežimus, kurių nėra,
Į ienas pakinkytų?..
Pakvipo delnas,
Kada nuraškiau
Lapelį vingiorykštės...
Taip nuėjau
Ir vis nepasakiau,
Kad ir žiema nėra baisi -
Ne vargo rykštė.
2011 m. Rugpjūčio 31 j., 09:10 ·
Ona Baliukienė

Prie Kalėdinės eglutės

Kiekvieną dieną -

Salė atvira

Dėl pramogų ir sporto,

Miškelis ošia vis šalia;

Kavinėje kepsnys

Ir šypsena gera

Visus nuteikia ir papuošia.

Eglutė čia žalia

Ir nuolaidos senjorams,

Kad būtų jų senatvė

Šiek tiek papuošta,-

Kaip ir Kalėdinė eglutė...

Prieš tokią šventę

Verta padėkoti.

Eilės tiesiogine prasme

Nesutikau bedievių,

Tiktai laisvamanių,

Kurių ir buvo, bus;

Nuo kada ugnį garbino,

Kurią iš Dzeuso pavogė

Pusdievis Prometėjas,

Nors ir gyveno kalvis

Prie jo taip ilgai ...

Nebuvo tuščios vietos -

Atėjo ir kiti dievai:

Ant kalno Mozė skelbė

Savo gražią tiesą,

Kuri gyvuoja iki šios dienos

Ir sugyvena su kitais.

Kitur karaliai rašė,

Savo pavaldiniams davė,

Kad tik gyventų taikiai

Ir amžinai gražiai.

Dabar ir nebijau

Pasaulio pabaigos -

Tai tik kūrėjo sąžinė,

Labiau bijausi karo

Ką matė dar tėvai...

Nėra pasaulyje

Nė vieno gyvo padaro,

Kuris prieš mirtį

Nesišauktų Dievo,

Kur jį įsivaizduoja,

Ar labai aukštai

Arba žemai - giliai, giliai.

Kiti metai, kiti lapai

Parduosiu namą,

Pusny pastatytą,

Senį Besmegenį,

Vaiko nulipdytą,

Parduosiu karvę,

Kuri nustipo...

Ir baltą arklį

Kurio neliko.

Rašysiu knygą

Ant rudens lapo,

Kuris po sniegu

Nušiuro, sušlapo...

Išauš juk rytas

Ir saulė šildys,

O mano žodį

Upelis virkdys.

Tada paskęsiu

Prie savo lapo

Ir plauksiu, plauksiu,

Kur siela šneka.

Tegu dainuoja -

Sparneliai mirga,

Pavasarėlis vieversiu čiulba.

Virš mūsų-tik dangus

Užuojauta  Vydmanto Juronio šeimai

Išeina žmonės –

Tyliai tyliai -

Visą gyvenimą dainavę,

Lyg paukščiai skridę

Aukštai mintimis,

O štai nulūžo sparnas,

Atsitrenkė tarsi akmuo

Į gruodą, šaltą grumstą,

Nors jis labai giliai

Po baltuoju sniegu...

Tekės ir Nemunas

Tekės daina ir viltys,

Kad atminimas bus skaidrus...

Praregėjimas

Visi - medžiai, augalai,

Netgi gelmės žuvelės

Pasirenka draugus,

Su kuriais jie gyvena.

Kai sugyvena, jau gerai,-

Mažiau bėdų ir daugiau

Džiaugsmingų valandų

Ir dvasios peno.

Viskas ateina iš gelmių -

Ir mūsų, artimųjų laimė.

Jeigu ramybė namuose,-

Nėra jokių ligų

Ir daug mažiau nelaimių...

Kartais išdygsta augalas,

Bet apsidairo ir supranta,

Kad jį pasėjo tik šešėlyje...

Nuvysta žalias daigas.

Džiovinti obuoliai

Obuolius pradeda skinti anksti, kad nepagautų šalna. Rudeniniai patys ima byrėti arba jiems kėkštai padeda. Įkerta į šoną, o tie, neatlaikę skausmo rėkdami krinta. Sakai, kaip obuolys gali rėkti? Rėkia, ir dar kaip rėkia. Tokių net mama nerinkdavo.

-Jam skaudėjo, tai ir jums, vaikai, pilvą skaudės, kai suvalgysite.

  Dabar keista prisiminus jos žodžius, bet gal ir tiesa. Kas pajunta skausmą ir kitam papasakoja. Visi esame iš žemės, visi girdime, kaip skauda, tik niekuo negalima padėti. Ilgai jauti kaltės jausmą, nors iš tikrųjų net nepaaiškintum, kodėl ne tada , o po daug daug metų.

  Mamai visada, kiek ją prisimenu, vis kas nors skaudėdavo, todėl ir ji girdėjo ar jautė nerimą. Vaikai, kaip vaikai: vieni po upeliuką varlinėdavo, į ežerą lėkdavo ir lenktyniaudavo, kuris geriau plaukia ir kelis kartus apiplauks Elmiškių ežerėlį.. O mamai jau ir nerimas - širdį skauda, kad kas jiems neatsitiktų. Taip juk visas gyvenimas prabėgo.

  Obuolių rinkti ar skinti- nuobodokas darbas: tai šaka akį išduria, rankas susibraižai per neatsargumą. Dažnai net nesuprasdavau, iš kur pilni krepšiai ant suolo, o mama jau pjausto skiltelėmis obuolius - taip plonai, kas net persišviečia. Pamačiusi, kaip stebiu jos rankas, tik nusišypso:

-Greičiau išdžius.

  Įveria į vyžinę adatą storą drobinį siūlą ir duoda man suverti skilteles. Čia jau įdomus darbas. Veri ir svajoji: kaip panašu bus į seserų vienintelius stiklinius karolius, kuriuos aš netyčia sutraukiau, bet jos to nežinojo, nes taip niekada ir nebuvo išsitraukusios iš skrynios. O kaltės jausmas liko, neskauda, bet vis prisimenu.

  Veliau, kai jau kurdavo krosnį, obuolius pjaustydavo storiau. Tada supildavo vienu sluoksniu į skardines ir pakišdavo. Neprisimenu, kurie buvo skanesni: saulėje išdžiuvę ar krosnyje,- visi skanūs. Vėliau pati bandžiau savo vaikams džiovinti, obuolienes virti, bet taip ir likdavo iki pavasario...Vaikaičiams net nebandau siūlyti, nes ir krosnies nėra, tik gražūs prisiminimai.

  Obuolienės virdavo mama mažai, nes cukraus neturėjo. Už daržų ravėjimą prieš Kalėdas po penkis kilogramus iš kolūkio gaudavo visiems metams. Nusipirkti irgi nėra už ką, ką parduodavo turguje, tas išeidavo būtinesniems reikalams. Ir kas sugalvojo dabar, kad cukrus nesveika? Valgau, kada noriu, ir nieko. Dantys visi, o mama daug neturėjo.

-Kiek vaikų, visi po dantį pasiėmė,- juokais ar rimtai pasakydavo.

Tėtis visada turėjo kažkokį anekdotą. Kai skrebendavome parnešto cukraus maišelį, sakydavo:

-Man tėtis sakė, kad irgi nebuvo prie baudžiavos cukraus. Nupirkdavo iš žydo vieną gabalą,-o jis buvo su skyle viduryje,- pakabindavo virš stalo. Vaikai per stalą, kiek pasiekia, lyžt, o tas strikt į kitą pusę...Iš kitos pusės kitas lyžt, vėl atgal...

  Ir dabar nesuprantu, ar galėjo taip būti.

Džiovintų obuolių pynes pakabindavo ir ant eglutės. Buvo gražu ir gera, kad aš jas suvėriau ir sudžiovinau.

  Džiovinti obuoliai tikrai labai buvo skanūs.

Medžių raštai

Įdomūs ginčai net miške,

Kur kalba šarkos,-

Jų uodega ilga,

Todėl ir kraipo...

Viena išgirsta genį,

Kalantį dreves,

Ir kitai sako:

-Kaip snapas neatšimpa?

Atitaria kita;

-Girdėjau, kėkštas giles renka,

Kam jam tos šiukšlės,

Negi jis lesa, juokas!?

Trečia priskridusi,

Ko nenugirdo,

Ir jau savo gieda:

-Tas šuo baisūnas patvory

Man savo puode

Lesti nebeduoda.

O kaip tada gyvena šarkos,

Kurioms sodžius toli?

Paskaito tik medžių raštus

Ir visoms žinią atiduoda...

Sinonimai

Dažnai taip būna,

Kad ima, mintys ir sutampa:

„Trečias melagis bus“,-

Pasakome ir juokiamės,

Nes dažnas atvejis,

Kai atsiranda iš netyčių

Trečias - svečias

Ir įterpia savo žodžius.

Nereikalingas trečias

Nė prie pečiaus,

Nė meilės bučiny,

Nes žinome tik vardą,

Kurį gražiai pašaukiame

Ir tuo pačiu žodžiu.

Bet vėjas lekia

Ir visiems tą patį kalba,

O girdime savaip garsus,

Kas vieša, visi aptaria,

Todėl renku po vieną

Ir dėlioju tik savo žodžius.

Ar supranti tu juos?

-Myliu tave, po to- visus...

Iš musių gyvenimo

Gyvybę ir musės supranta -

Susiporuoja, taip net skrenda,

Viena kitą liečia sparnais

Ir mylisi dažnai

Visai netinkamoje vietoje,

Kur smirda net labai...

Musė didesnė vis už partnerį,-

Tas įsikibęs laikosi,

O paskui jų vaikai

Pavirs vikšrais ir landžios,

Kur net ir musės neužeis...

Gyvybę padalinti – lengva,

Ją prisaikdinti – jau sunkiau,

Kad skristų tik į aukštį...

O tupiasi į mėšlą

Visi gan dažnai.

Noriu prikelti

Galiu kalbėti,

Galiu patarti,

Bet mano balsas

Liks tuščiu taku,

Kuris tik veda,

Bet nerodo,

Žvaigžde nenušviečia,

Jei tavo pėdsakų

Tenai nebus...

Galiu dainuoti,

Galiu ir groti

Savo balsu

Ir smuikeliu,

Prikelti užmirštus žodžius;

Nesu aš paukštis

Ir nesu aš žiogas,-

Tu negirdėsi, nepritarsi,

Jei neturi savo sparnų...

Galiu paliesti,

Galiu ir pabučiuoti,

Net saulės spinduliais

Kaip karūna aptverti,

Mėnuo skaistus

Net vestuves suruoš,

Bet vynas bus apkartęs,

Šampanas neputos,

Jei meilė sieloje nešoks...

Artimi

Kai priglaudi

Net tuščią sraigę,

Girdi: jūra šaukia -

Tai prigimtis atplaukia,

Kai gyvų nėra,

O vaikštome dažnai

Ir tarp savų, net artimųjų,

Bet nesigirdi šauksmo

Širdingo, nenumaldomo,

Kad žemė artima.

Yra dar girios,-

Jos savimi alsuoja,

Dainuoja paukščiais

Ir upeliukais teka

Iš grynų šilojų

Graži, tyra daina.

O aukštas kalnas

Panarinęs galvą stovi

Ir laukia, kad atskristų

Išdidus erelis

Ir susisuktų lizdą

Jo rankų delne.

Vis laukiame ir laukiame;

Tik iš kitų, deja...

Štai skrenda debesėlis,

Jis arčiau prie saulės

Ir krenta lietaus lašas

Tiesiai pas mane.

Dėkoju, kad esu

Ir tu šalia.

Pamąstymai iš jaunų dienų

Gyvenimas atrodo

Kaip gyvasis sidabras,-

Jis suveda du žmones

Ir vienas su kitu sulimpa,

Jau tampa neatskiriami.

Sulaukia abejų vaikų

Ir pasistato trobą,

Į kurią visi sutilpo,-

Šaulys prie Liūto glaustosi

Ir niekada nepakelia

Į savo pusę lanko,

Tokia strėlė - iš aukso,

Nugludinta Meilės dienų.

Nebijo laisvi žmonės

Ir išbandymų sunkiausių,

Jeigu dangaus ženklai

Palankūs, tik dėl jų...