Upė teka ir pildosi
Iš versmės sūkurių, –
Neilgai gyvenau,
Nesuspėjau pasemti,
Iš visų atsigerti…
Ką ir sėmiau,
Riedėjo atgal pro pirštus,
Išlašėjo po lašą,
Susigėrė į žemę,
Vėl ištryško versmė,
Pažymėta gyvenimu…
Pildau versmę,
Pildyk ir tu,
Pasemk , kiek paskirta,
Kad neliktų lašų
Ant bemiegių naktų
Ir delnai būt nusausinti…
Gerumo medis auga
Iš gerumo sėklos,
Kantrybės pasipuošia šakomis,
Gerumo žiedas išsiskleidžia,
Kai kito skausmą supranti…
Gerumas savaime nepasisėja,
Ilgai purenam dirvą akimis,
Kol daigas dygsta,
Papučia šiltesnis vėjas,
Gerumo lašeliu palieja,
O kito vargą,
Kaip savo, augini…
Gerumo laukiame visi.
Žiema visus sveikina vienodai:
Pirmai snaigė nutupia,
Spustelėja ir šaltukas,
Papūti prieš vėją –
Šerkšnas gula ant blakstienų,
Ašara akyse tvenkiasi...
Ruduo pasiliko medžiuose –
Ne visi dar lapai nubyrėjo
Ir gėlelė dar nenori
Užsikvempti – žydi,
Kaip žydėjusi…
Zylė sveikina nuo apsnigtos šakos,
Kepuraitę užsidėjusi:
– Ko taip nubalai,
Dar tiktai pradžia žiemos,
Užsidėk baltus karolius,
Skrisim paieškoti jaunikaičio,
Lekiančio ant balto žirgo?..
Uždainavo vėjas:
– Pasivėlinai.
Ona Baliukienė
Daug per dieną žingsnelių,
Su jais – gerų darbelių,
Kaip vėlyvų žiedelių
Po langais, ant laukų…
Daug matytų bernelių
Ir gražuolių mergelių
Su gėlių vainiku
Ir rože prisegta atlape –
Prie altoriaus kartu…
Gėlės žydi ant vieno stiebelio
Po kelis žiedelius,
Kitos – visu pulkeliu, –
Draugėje – visad gera,
Iš toliau pasimato,
Priartėja ir saulė,
Ir žvaigždždelių dangus...
Nepalikim vienų
Vaikų nė senelių,
Rudenėjant ir lyjant
Prie miglotų langų…
Tikros istorijos, bus tęsinys apie kitus senolius.
Daug sykių skaičiau Onorė de Balzakas „Tėvas Gorijo’’ ir kaskart vis kitaip pajutau seno žmogaus likimą. Praėjo nedaug laiko ir ta riba priartėjo. Skiria mus amžiai, bet žmogaus požiūris į gyvenimą panašus. Gyvename ne sau, o taupydami vaikams, paskui vaikaičiams kaupiame palikimą. Vieni tai supranta, kaip dorybę, kiti vertina, kaip senatvės silpnaprotystę, šykštumą...Daug požiūrių ir turbūt nė vienas nėra teisingas.
Keičiasi laikas, žmonės turi prisitaikyti – ieško išeities, kad būtų senatvėje saugiau, lengviau pabaigti paskutinius gyvenimo metus. Kas prieš 100 metų buvo turtas, vienintelis pragyvenimo šaltinis – žemė, tapo šiandien našta, palieka tėvų ir senelių sodybas, perka miesteliuose butą, kas išgali, namą – arčiau juk parduotuvė, poliklinika, pirtis, – tam taupė visą jaunystę.
Paliktos sodybos visgi atsivijo ir mieste gyvenančius, reikia mokėti mokesčius už žemę, prižiūrėti kiemą aplink merdinčius namelius, o jie už 100 km , – pėsčiomis nepasieksi. Užmokėsi vieną pensiją kaimynui, kuris nuveš, o sugrįši, kaip išmanai. Dažnai atsiėmus žemę ir tėvų namus būna palikimas ne vienai šeimai. Jauni ir dalgės paimti į rankas nemoka, ką ten kalbėti apie pradalges...Primeta senolei, kuri niekaip negali atsisakyti giminaičiui iš pagarbos tėvų giminystei – važiuoja, moka mokesčius, šienauja, taiso stogą ir krenta – lūžis atsiliepia iki paskutinės valandos…
Ar atvažiuos giminės prižiūrėti?
Taupo ir mieste gyvendami, niekas nieko veltui nedalina, o žemės ir paliktų sodybų jau visi atsikando ir nepuola pirkti. Vaikams palieka, ką turėjo, – nupirko už tvoros mieste mūrinį namą, o šiems nereikia nė senos kaime trobos, nė žemės, kad ir nupirko mašiną, už jos remontą sumoka iš varganos pensijos sutaupiusi motina.
Senolė kartą per dieną valgo miestelio valgykloje už 99 centų sriubos, sako, kad lengviau kieme lankstytis, parsinešti į antrą aukštą vandens, malkų. Taip ir neįsirengė namuose tualeto, vonios, vaikšto į miestelio pirtį. Kai uždarė dėl karantino, apsiprausia iš kibiro virtuvėje, supranta savo buities nepatogumus, bet išeities nemato. Valgykla irgi – tik išsinešti, o susipirkti ir namuose išsivirti – jau pinigai.
Kieme lysves pavasarį apkaupia ir atiduoda sūnaus šeimai, kad pasodintų savo šeimai daržovių. Nedrįsta skinti pomidorą ar agurką – ne jos pasodinta, nors sklypas jos ir jos palangėje. Pasiliko sau rėžį – kelios cukinijos, agurkas, netyčia išdygęs, keli svogūnai – visas turtas. Lyg pasiteisindama pasakoja: „ Kiek senam reikia?’’
Daug reikia – laiptai suklypo, namo skliautas pūva, lyja ir vanduo teškia išeinant į kiemą ant galvos, stogelį suręsti – samdyk meistrus, – senatvės pinigėliai vėl iš kišenės byra.
Vaikams rūpi ir dovanėlių nupirkti, nes visai neužsuks pas močiutę, ligoje neprisišauksi.
Taip ir gyvena seni – taupo ir tampa net sau „šykštūs’’ …
Ona Baliukienė
Vanduo – gyvybės pradas,
Jeigu nusenka tvenkiniai,
Lietus papildo,
Upeliukai žiemą
Įšąla iki pačios žemės,
Išdžiūsta nuolatos
Vasarą prilytos balos,
Bet vis pakyla iš versmės
Net mažos čiurkšlės, –
Atsiveria iš gilumos
Gelmių pasaulis…
Žalia varlė pavirsta karaliene,
Paleidžia ir vaikus
Pasibastyt po platųjį pasaulį,
Nes žino, kad yra srovė,
Ryški meilės ugnis, –
Ji nuolatos sruvena;
Sugrįš ir atsiklaups
Prie gimto namo…
Girdėti iš toli:
„ Myliu, mama’’…
Pavasario rytą
Visas miškas klega,
Kiekvienas paukštelis
Sveikina saulelę
Ir visi supranta,
Nors skirtingai šneka…
Genys stuobrį kala,
Šarka šakas neša
Ir vis kažką tarška,
Balandis burkuoja,
Giria savo pačią,
Kad kiaušiniai skyla
Ir vaikų sulaukė…
Miškas kiek prityla,
Kai vaikučių laukia, –
Tolėliau čirena,
Vagių neprišaukia...
Kai į orą kyla,
Bijo plėšraus paukščio,
Viens kitam pasako,
Koks likimas laukia
Ir visi supranta…
Pagal vyturėlį tėvas bėrį kausto,
Kai dirvone pempė
„Gyvi, gyvi!’’ – šaukia;
Gilią vagą aria,
Kurmiarausius lygina,
Dalgę šmaikščią plaka,
Kai griežlės paklauso,
Ką jinai pasako…
Dirba ir žvėreliai –
Bebras medį graužia,
Tempia sau į dvarą,
Upelius užtvenkia, –
Net ir rudenėlį,
Kas kaip gali,
Švenčia.
Kūryba – laimė
Sau pačiam, be to –
Ir palikimas, –
Nenorim būti pamiršti
Šios žemės labirintuose…
Dar tikime dvasia
Dangaus aukštybėse,
Kad ir iš ten ateis šviesa,
Išties pareinančiam rankas
Ir liksim amžinybėje…
Sugriūva miestai,
Senos pilys,
Lieka skeveldrose plyta,
Lentelėje ir vardas,
Užrašytas nuo sanskrito,
Pakyla vieversiu giesmė,
Suskamba vargonai,
Arfos stygos,
Šventovėse, muziejuose –
Paveikslas nutapytas…
Kūryba – ir improvizacija,
Kas prigimta
Ir sieloje nuo pat gimimo
Įrašyta…
Kūryba ir gyvename,
Išlikime.
Gyvenimas – tai kelias,
Kurį tėvai pradėjo,
Ir protėvių takelis
Į sielą įsiliejęs…
Pradėjęs eiti tiesiai –
Vėl pasuki iš kelio,
Ieškodamas ir naujo,
Kuriuo nėjo seneliai…
Kiek žingsniais nematuotų –
Į dangų kilti maga,
Nuo kalno pažiūrėti
Pro debesėlių spragą…
Eini pasiklausyti paukščių, –
Kas dieną jie negieda,
Nespėjęs būsi baustas,
Daug ko nepastebėjęs…
Dažnai baimė sukausto,
Nespėsi, nesuspėjai, –
Gyvenimas – tik vienas,
Kaip nuostabus regėjimas.
Taip ramu,
Kai artimieji aplankyti,
Uždegta žvakelė,
Lauki iš dangaus malonės,
Paskęsta giesmėje
Ir paprasčiausias žodis
„Amen’’...
„Kas prisimins visus,
Kurie išėjo’’, –
Pagalvoji…
Visa savaitė,
Vėlinėms skirta,
O žvakė sudega
Per vieną valandą,
Paskui – tamsa,
Tik danguje – žvaigždelė,
Šviečianti rytojui...
Dėkoju už minutę,
Nuolatos dėkoju.
Tėvelis plakė dalgę –
Visas kiemas skambėjo,
Kai į pradalgę suko,
Mama skarele mojo,
Prakiuro debesėlis…
Kai tėtis namo ėjo,
Rasa takas žibėjo,
Mama skarele balta
Nušluostė jam nuo kaktos
Rasos lašus, kaip vėjas…
Kai tėtis sulą gėrė,
Lašai birte byrėjo
Iš molio ąsotėlio,
Šventa žemė surinko,
Žolės šaknys sugėrė,
Atolas atsikėlė…
Būk ir tu mano broliu,
Tau būsiu ąsotėliu.
Per jūrą nusirita
Mėlynos bangelės,
Vandenyne skęsta
Vakaro tyla,
Paklydęs debesėlis nori
Rasti kelią,
Kur veda takas
Į gintaro pilies vartus,
Menes…
Ten sėdi tėtis,
Mama – prie verpstės,
Vaikų galvas šukuoja
Saulutės ranka,
Mėnuo žvaigždes pakalbina
Su dainele, –
Dangaus palaima –
Ramybė šeimoje…
O dangau aukščiausias,
Kaip reiks išmelsti,
Kad ir žemėje
Būtų taika!
Nusipirkau valą,
Reikia ir kabliuko,
Giliam ežerėlyje
Plauk žuvelių pulkas…
Užkabinau slieką,
Judrų, kaip vijurkas,
Dėsiu į keptuvę
Šimtą ešeriukų…
Pusdienį sėdėjau,
Niekas neužkibo,
Juokėsi varnėnai,
Kirai irgi klykė…
Susipynė valas,
Trūkčiojant pastoviai,
Kabliukas įstrigo
Į skaudžiausią vietą,
Panagėje – srovės,
Raudoniu apsalo…
Susipratau – darbas,
Išmestas į balą, –
Toks žvejo gyvenimas...
Virš debesų – saulutė,
Kur galima aukščiau pakilti,
Nebent svajonių muziką išgirdus
Nuo žemės į žvaigždes
Nuskrist ir įsikurti,
Pasveikinti ten užsibuvusį
Mažąjį princą,
Padėti rauti baobabus,
Rožę pasodinti.
Pasiekta planeta –
Meilės sala,
Nuo šios ir galima
Kas dieną atsispirti…
Kas lieka neiškirsta širdyje,
Atauga piktžole nauja
Po uždegtais žibintais
Ir geri norai miršta.
Sugrįžk naujai į žemę
Nevilties iškankintas, –
Tu – pasakų kūrėjas,
Drauge – Mažasis princas.
Rašau ne muziką,
O paprastus žodžius,
Jie nuskamba tada,
Kai tavo pirštai liečia
Juodus ir baltus klavišus,
Pritaria kiti instrumentai...
Dainuoja apie laimę
Jauni žmonės,
Išsiskyrimo dar nepaliestus
Jautrius jausmus
Žodžiais pakartoja…
Išgirdus skleidžiasi gėlė
Ir vyšnios žiedas,
Byra baltos ievos snaigėmis,
Alyvose kvepia
Meilės žodžiais…
Taip rašome kiekvienas
Savo meilės kodą, –
Gyvenimas – gražus,
Muzika – sielos giesmė,
Nepasibaigianti šviesa –
To ir mus išmokė
Pasakyti žodžiais.
Anksčiau arba vėliau
Nuskins šalna
Ir paskutinius žiedelius,
Rašys ant ledo
Šaltis savo pieštuku
Baltas gėles
Ir snaigių žvaigždutes
Visur barstys,
Į kupetas sutvirtins…
Randu į snaiges panašių
Vėlyvų rudens gėlių,–
Jos trapios ir nežymios,
Kaip ant mažų langų
Senoj tėvelių pirkioje,
Mano svajų sodyboje …
Papūčiau šiltu kvapu –
Ištirpo, lyg nuvyto,
Žiūriu į pievą –
Balta, tuščia,
Tik kiškio pėdos
Zigzagais išbarstytos…
Laukai, laukeliai,
Kiek ilgų dienų
Reikės dar jums kentėti,
Kol prisikels nuo pat šaknų
Nauja gėlės žvaigždutė –
Kitų metų tiltas?..
Brangiausia,
Ką mes turime –
Sveikata,
Kol nieko dar neskauda,
Pamirštam apie ją, –
Pavasaris vilioja,
Per vasarą žiogeliais
Grojame,
Ruduo ateina į namus,
Jau gelia sąnarius,
Tada primename
Gydytojus…
O šis aplanko
Ir vaikų sodus,
Leidžiasi pėsčiomis
Po kalnelius,
Ruduo – raudonas,
Kaip ugnis,
Vėjelis pučia viltimi,
Kas suserga,
Sugis.
Nematuokime kėdžių –
Tik sau,
Jeigu jos ant kalnelio
Ir viešos, apšviestos,
Vienas patrauks,
Kitas pastums,
Dar sušlaps,
Nusidėvės padėvėtos, –
Nesuriškim grandinėmis,
Kol yra kitoms vietos…
Kėdės turi istorijas:
Seks ir seks iš paskos, –
Režisūra – kita,
O kojos – tos pačios,
Ir stovės išsiviepusios –
Nė iš vietos…
Kas kelintus metus
Kėdės taip susidėvi,
Neužtenka pakeisti vien drobę,
Po jomis – dar ir spyruoklės,
Kurios šauna į orą,
Jei kreivai atsisėdi…
Oi, tos kėdės,
Kaip įprantam sėdėti.
Nuo pirmų mokyklų
Ir nuo Donelaičio
Mokomės rašyti
Ir kalbėti sklandžiai.
Knygose sugulę
Tūkstantmečių mintys,
Kaip tvarkyti ūkį,
Kaip jame gyventi.
Tėvų pėdas mena
Rudenį arimai, –
Tiesias lygios vagos,
Tarsi smuiko stygos.
Kas neužrašyta,
Pasakomis virto,
Šis minčių aruodas
Vaikučiams paskirtas.
Pakeiti dar žodį,
Pridedi ir savo,
Garsiai padainuoji,
Atsiras naujadaras.
Nebijokim žodžio, –
Jis visus sujungia,
Sanskrito lentelėse
Savo būtį pildome.
Išsirita ir žiojasi
Lizdelyje paukštelis,
Skruzdėlė mankština
Plonus sparnelius,
Ropoja, skrenda, –
Suranda kelią į namus…
Mažas – angelas,
Dar nepažįsta melo,
Tiki ir pasakos
Laiminga pabaiga,
Tėvų kalba…
Ką gauname užaugę?
Pažįstame pasaulį,
Pirmą meilę,
Išsiskyrimą ir apgaulę,
Bet norisi sugrįžti
Į vaikystės pasaką,
Kaip į pirmą namą,
Kur supdavo mama,
Ratelį mindama,
Drobelę ausdama…
Išsiplečia ir glaudžiasi
Buvę silpni sparneliai –
Skristi maga, –
Nebebijau nakties,
Auga ir užaugo
Kieme klevas,
Pagelto pranašas rudens…
Atrodo, kad einu
Per pirmą ploną ledą,
Apačioje dar želia
Žalia žala žolė,
Srovė šukuoja
Ir vėl plaukus velia,
Žuvelės maistą renka,
Prigludęs guli akmenėlis,
Prispaudęs baltą smėlį...
O kas giliau?
Į kitą krantą bėgu,
Lieptas – toks nepatvarus,
Kas jį sunėrė?
Šaltas rudens vėjas,
Vanduo, dangus –
Ir šiandien mėlynas,
Pasaulis – toks platus,
Kaip mažo vaiko – tyros,
Kaip akys mylimo žmogaus...
Ledo tiltas sutraškėjo
Ir nubudau.
O kas toliau?
Pas mus – žiemos šaltos,
Kartais – gilus sniegas, –
Visos gėlės miega,
Nerasi ir vaisių,
Nebent rausvą spanguolę,
Kyšančia iš kelmo
Saulėtoje vietoje…
Kad ilgiau derėtų,
Šalčiui atsispirtų,
Kryžmina ir uogas,
Kitaip ir vadintas:
Žemuogės – vazone,
Kieme – šilo uoga,
Avietė raudona
Rudenį prinoko…
Šviežio ridikėlio,
Kai užsinorėjo,
Šiltnamį pastatė, –
Apsaugo nuo vėjo…
Saulės sunokintą
Rasi miške uogą:
Pievoje ankstyvą žemuogė prinoko,
Sėdi ir dirvone,
Raškai – smaližiauji, –
Čia – spalva kitokia,
Kitas kvapas saujoj.
Jurginai – sena mūsų gėlė,
Laikydavo mama šaknis prie bulvių, –
Buvo kalne smėlio duobė,
Apipinta žilvičių lazdomis,
Kai kurios ir medeliais virsdavo.
Nukasdavo dar prieš šalnas,
Prieš saulę padžiovindavo,
Tada tiktai į duobę patalpindavo.
Jurginų šaknys būna sveikos,
Nušluostytos nuo molio, –
Molis saugo tik obels šaknis,
Kada sodina naują sodą.
Ilgus metus lydi tėvelių patirtis, –
Prisimeni ir sodžius,
Kai ardavo arkliais,
Berdavo grūdą į dirvas
Sudiržusiomis savo rankomis,
Sodina bulves į vagas
Ir išneša jurginą,
Saulei rodo.
Kai baigiasi pavasario šalna,
Nužydi baltai puoštos obelys,
Sodina ir jurginą,
Dar šiaudais šilčiau apkloja.
Jurginų žiedas – kaip kepurė, –
Per šventes dovanoja,
Pražydęs meilę skleidžia,
Primena ir darbus,
Šeimos dorą.
Taip dar neseniai
Pašokom lėtą tango,
Prisėdom ant suolelio
Po žaliu medžiu,
Tu man paglostei plaukus,
Pakalbinai švelniu žodžiu…
Taip neseniai dvi gėlės
Prigludo žiedeliu,
Pasibučiavo ir nuėjo
Vėjo keleliu,
O debesėlis snaiges beria,
Mano plaukai pasipuošė šerkšnu…
Taip neseniai akis pakėliau,
Kur šviečiasi dangus,
Perėjo spindulys per širdį,
Suolelis likęs vienas, –
Tu su žvaigždėmis
Dabar jau šoki tango,
Aš – su mėnuliu,
Taip arti vienas su kitu…
„Žinau, kad nieko nežinau’’, –
Kasdien kartoju,
Einu lyg pirmą kartą
Dar vis nepramintu taku, –
Nežinoma žolė keroja,
Neįvardinta žydi gėlė…
Neprisimenu vardų,
Koks paukštis čiulba, –
Atkartočiau jo giesmes,
Jeigu mokėčiau ir turėčiau
Daug balsų...
Žiūriu į dangų, –
Tiek žvaigždynų ir planetų,
Į mano žemę panašių, –
Pakilčiau, palinkėčiau,
Kad šviesti nepaliautų
Ir bėgtume kartu…
Nusimušu kojų pirštus,
Vien skausmą pajuntu,
Negaliu nupasakoti jausmo,
Kokios spalvos akmuo…
Nepamatavau gyvenimo takelių,
Kiek turiu jėgų judėti,
Atsiremiu į knygą,
Kaip ir tu.
Ona Baliukienė
Senatvė – tai ilga liga,
Neturinti simptomų,
Visi ja suserga,
Bet neįsidėmi metų
Nuo kada prasideda
Ir tęsiasi lig šiolei…
Vieniems anksčiau,
Kitiems vėliau pražyla smilkiniai,
Padažo – užmaskuoja,
Kai pleišėja nagai,
Stipriau tik įsikimbama
Į stalą, suolą…
Nebūtina sakyti – skauda sąnarius, –
Nejaučia jaunas,
Kol jo neužpuola,
Sunkesnis žingsnis darosi,
Prabundama anksčiau –
Nebeima ir miegas,
Šaltas vis atrodo guolis…
Senatvėje nerūpi paistalai, –
Visas apkarsta
Nuo pradžios ligi pat galo,
Sugrubusia ranka graibstai
Gyvenimėlio paskutinį lašą,
O vakare dėkoji
Už trumpėjančią dienelę.
Daugelio gėlelių
Akys užsimerkia,
Kai palydi saulę,
Susitinka delčią.
Pažvelgiau į dangų –
Čiulba vyturėlis, –
Jis anksčiausiai kelia
Ir mane prikėlė.
Nustumiu į šalį
Vakar dienos miegą, –
Šios dienos giesmelė
Į širdį įstrigo.
Žiedelis – rasotas,
Nupraustas – nekaltas, –
Kaip vaikystės ašara,
Debesėlis baltas.
Šypsosi gėlelė:
„Kas tau dabar skauda,
Sengalvėle mano, –
Naujas žiedas auga.’’
Papūtė vėjelis,
Nupūtė lašelį,
Pragydo paukštelis
Ir mano širdelėje.
Širdį vilioja
Rožių jūra,
Krūmus reikia genėti,
Laistyti ir prižiūrėti,
Tada ilgai žydės,
Dabar užtenka vienos rožės,
Kurią padovanoja
Mylimi ir artimi.
Gatve einu – saulutė šviečia,
Jurginas merkia – sustok ir prie manęs,
Juk ne prastesnis grožis,
Žiedai – spalvų vaivorykštė,
Galvas nulenkę,
Stovi dideli.
Grįžau pasigrožėti rože,
Matau – saulėgrąža užpyks, –
Ji dygo tik iš vieno grūdo,
O išaugino tūkstantį.
Neskuba vasara gėlių palikti,
Ruduo ateina lėtesniu žingsniu, –
Sušyla žemė,
Kai saulė pakyla,
Sušildo gėlių veidelius,
Rože pasipuošiau –
Gražu.
Medinis namelis,
Į medį įkeltas,
Čia keli paukšteliai
Užaugino plunksnas.
Saulutė pašildė
Paminkštintą gultą,
Pažadino skristi
Ir prie žvirblių pulko.
Kuo daugiau jauniklių,
Tuo dangus giedresnis,
Viens į kitą žiūrint,
Greičiau maisto rasti.
Daug ant medžių sėklų,
Žolės tvirto grūdo,
Namelis – per siauras,
Visi susigrūdę,
Nėra kur prisėsti.
Dar kiek pačiulbėję
Skris į šiltą šalį,
Atlaikys sparneliai
Ir ilgesnį kelią.
Varnėnas – ne žvirblis
Ir ne kanarėlė,
Žino savo dalią,
Paskutinį kartą
Šitą rudenėlį
Padėkoja saulelei
Ir gimtam nameliui.
Kasdien kyla saulė
Ir toliau keliauja
Per didžiulius plotus,
Vandenų skalaujamus.
Taip ji nusiprausia
Skaistų savo veidą,
O man pasirodo
Jau kasa paleidusi.
Auksinį vainiką
Pamatau iš anksto, –
Rausvai nusidažo
Nurimusios bangos.
Kada gimė pasaka
Apie vyrą – žaltį,
Kuris taip pamilo
Seserį nekaltą,
Kad pamiršęs jūrą
Į marškinius susiraitė,
Kol išgavo žodį,
Meile atsiskaitė.
Paraudo iš laimės
Ryto vandenėlis,
Kraujo puta virto
Smurto nepakėlęs
Vakarui atėjus...
Saulė turi praustis
Taip kiekvieną dieną,
Kad vis prisiminčiau
Eglę – karalienę,
Saulės kasas gręžiančią,
Sielvartą džiovinančią,
Vaikus, medžiais paverstus,
Šlamančiais ir naktį,
Per neramią dieną.
Patinka vaikščioti
Po seną seną sodą,
Pavasarį pražydusį baltai,
Pakelti šaką ir šypsotis,
Kai lyja iš jos žiedlapiai…
Patinka pažiūrėti į kamienus, –
Nulūžusios šakos vietoje –
Užgijusi žaizda,
O gilioje ertmėje,
Varnėno lizde spiečiasi
Nauja karta…
Prisimenu tėvelį,
Kaip obelaites skiepijo,
Tepiau, rišau – to negana,
Paremdavome svyrančias
Nuo obuolių šakas,
Nunešdavome obuolius ant aukšto,
Apklodavome šiaudais iki Kalėdų
Ir puošdavome eglutes…
Patinka vaikščioti
Po seną seną sodą,
Dabar jisai – kaip aš, –
Ten žiedas – jau pavasaris,
Čia – gumbas, netektis,
O obuolys nukritęs,
Tai – tu,
Ir aš – greta.
