Kada
pupa nuriedėjo,
Po
stalu visi sėdėjo –
Tėtis,
vaikai ir mama,
Net
katytė murzina,
Bet
visi lenktis tingėjo,
Pa pa
pa ir to gana,
Taip
pupa ir pasisėjo.
Kas į
dangų panorėjo,
Laistė
ir daugiau norėjo,
O
bobutei buvo smalsu,
Su
kuo ten diedukas barsis.
Pupa
augo ir žydėjo
Ir
daugiau neužderėjo,
Nes
iš senių – tiktai vėjai:
Iki
dangaus stiebas kilo,
Blynai
keptuvėje svilo,
Nebebuvo
kam apversti,
Kai
pupa rūpėjo barščiams...
Kas
gardžiau – visi suskumba,
Ir
prie puodo, ir į dangų...
Diedas
pirmas palypėjo,
Ir
atrado, ką norėjęs,
O
močiutė – atsargi,
Tegu
lūžta didesni...
Kam
pupa, o jai – garbė.
