Kiškučiai

Žiemą atsiveria vaizdai,

Kurių jau vasarą

Nepamatysi,-

Gražūs pliki stuobriai,

Ant jų spalvotos kerpės

Auga

Ir vis paveikslai,

Kuriuos kažkada matei

Vaikystėje...

Oi, kokie šakų raizginiai!

Mūsų fantazija

Tokių negali nutapyti...

Žievėje tupi kiškiai,

Ir žiūri net iš ten miškiniai.

Visur tik akys -

Mano vaizdiniai,

Gyvenimas

Nuo pat vaikystės.

Sveikinimas

Kiek daug pajėgia

Mažas upeliukas -

Išgraužia sau takus

Per akmenis , šaknis

Ir net po kalnu įsirausia,

Nukrenta nuo uolų.

Iš jo krioklys išauga,

Prieš jį ir vėjas nėra toks stiprus,

Tik pakedena jo purslus

Ir nepagauna ,

Kol šis į slėnį nusigauna,

Tada ir teka į jūras, marias

Ir vandenynas apkabina,-

Visai kitoks - sūrus,

Platus...

Juk čia tiktai - ekstremalus žmogus.

Nusišypsokime

Širšių toks jau prigimimas,

Kad jos suka savo lizdą

Tiktai čia, kažkur palėpėje,

Nuo visų vis pasislėpusios...

Kaip sulipdo, ką ten peri,

Niekas ir gerai nematė...

Kada sėdiesi ant suolo,-

Kaip dažnai visiems papuola,-

Taip įkanda į sėdynę -

Ilgai liekasi sutinę...

Peršti ir tada žinosi,

Kad širšynas tas panosėje.

Čia tik trumpai apie mus,

Karalius ir jų vergus.

Juodi lašai

Kiek gavusi kada esu

Garbės ir pagyrimo raštų,

Visus išmėčiau dirbdama

Tą patį darbą -

Tik pati rašydama

Ant balto popieriaus

Su juodu rašalu...

Nukrisdavo dažnai

Ir didelis toks lašas,

Išsiterliodavo delnai,

Bet nusiprausdavau ir vėl rašiau,-

Duonos neprašo...

Iš nieko nesiskolinau,

Ką davė, tą ir paėmiau,

Iš nieko neprašau

Nė vieno juodo lašo...

Jeigu užtiško, nubraukiau

Ir vėl rašau -

Ne dėl garbės ar turto,

Tuo labiau- dėl juodo parašo...

Su medžiais

Gražių vaizdų

Ieškoti niekada nereikia,-

Visi jie aplink mus.

Taip medžiai auga,

Jeigu tankus miškas,

Negalima praeiti

Nei prasibrauti pro šakas.

Jos apkabina,

Ilgai laiko,

Kol nesakai burtažodžio,

Tiktai po to

Pasidalina savo nerimu,

Pasako savo skausmą,-

Visiems būna tokių dienų...

Jūs tikite,

Kad man iš jų nieko nereikia,

Jie ošia ir dejuoja,

Vėjo skriaudžiami,

Viršūnės remia dangų skaistų,

O šaknys žemėje,

Su manimi.

Mindaugo gimtadieniui

Mielasis, neišsigąsk,

Kad tau tiek metų,-

Pati jaunystė ir pati branda,

Juk iki šiol dar gaudei

Debesėlį baltą,

Jis nusileido šiandien pas tave...

Mylėk, labai mylėk,

Kas tau padovanota -

Savo vaikus ir žemę,

Danguje žvaigždes...

Labiausiai MOTINĄ,

Kuri tave pakėlė

Ant savo rankų,

Parodė kelią,

Ant kurio ir akmenys užauga,

Pakelk ir nešk...

Dabar tu nebe vienas,

Eik tik su žmona –

Tavo vaikų mama.

Mes - čia

Graži žiema,-

Kaip ir pavasaris maloni -

Sniegas ir šerkšnas ant šakų,

Nors dienos trumpos,

Bet supranta paukščiai:

Klegena žvirbliai, zylės, sniegenos

Ir skuba pasidžiaugti

Ryto saule ir šviesos tvyksiu.

Žemei visi vienodi -

Ir gyvas medis,

Ir šaltas akmuo;

Prie jo galiu kas dieną

Tyliai prisiglausti

Ir širdis nurimsta,

Kai esame drauge

Ir miškas, kalnas, upė,

Ir kelias į tolį,

Kuriuo žingsniuojame abu...

Duok akių spindulį, saulute,

Keliausime visi kartu.

Mūsų Naujametiniai siurprizai

Žvaigždės danguje,

o žemė juoda...

Susitiko du kiškeliai,

Pastriksėjo ant pievelės -

Kailinėliai jų balti,

Naujiems metams paruošti...

Nepažintų vienas kito,

Abu ir vilkus vaidintų.

Kas jų abiejų gi bijo,

Internetas kaltas vyrams,-

Klaviatūra net juodam -

Visos raidės kiekvienam

Nuo pat A ir iki Z...

Striksi sau ir kažkas byra,-

Daug juodžiau nei uodega,

Kaimiškai sakyt – spira...

Bet kai taikosi į lokį,

To jau pažiūros kitokios,

Kada miegančiam pribyra,

Riešutais nepavadina...

Bus dabar teismas miške

Ir už vieną žodį “Š...“

Nusišypsokime

Ačiū draugams

Tikrasis menas,

Kada būni laisvas

Nuo pono ir ponių,

Kai viena plunksna

Tau tiktai paklūsta

Ir groja ausyse

Auksinė fleita,

O pritaria su lyra

Šimtas katinų...

Vieni ant pievos tupi,

Kiti - netgi ant kalnų;

Balti kaip sniegas,

Uodegas tik raito,

O meteoras skrieja

Vis į mūsų žemę

Ir išsirinko tarsi nuotaką,

Vienintelę net iš visų...

Dabar ir laukiu,

Kada gražiai mirsiu,

Be skausmo ir vargų,

Mirtis juk nemirtinga,-

Į žvaigždes panirsiu,

Dar su pavasario daina

Iš katinų...

Sausio 13 aukoms

Neverkime prie kapo,

Kur ilsisi didvyriai,-

Juos motinos apverkia,

Netekusios gynėjų.

Išeina jauni vyrai

Iš pareigos Tėvynei;

Kaip gražios liepos stovi,-

Mergelės vardą mini...

Ir jos su jais atėjo,

Kai buvo būtinybė,

Savo dienų ne gaila

Ant aukuro Tėvynės.

Čia motina suklupo,

Čia tėvas nesikėlė...

Tokia aukos ši kaina -

Krauju ant savo vėliavos.

Piešiame lietų

Labai dar miego norisi,-

Brangi ta pagalvėlė,

Nes būna šiltą naktį

Prisiglaudus prie tėčio.

Mama apklosto kartais,

Kai antklodė pabėga,

Bet laikas rytą keltis

Ir į darželį bėgti.

Kai einam į darželį,

Per balas šokinėjame;

Lietaus lašai vis krenta

Ir jų kaskart daugėja.

Darželyje vis košė -

Tai ryžių, avižienė,-

Ji taip jau atsibosta,

Kad iš dantukų bėga...

Bet čia yra ir žaislų,

Spalvotų gražių knygų,

Išmoksta ir dainelių,

Čia sportas ir tapyba.

Namų taip pasiilgstame,

Kad per balas net bėgame.

Čia brolis ir žaidimai

Oi, žaislai išmoningi.

Kompiuteris ir kortos,

Kur daug raidžių ir skaičių;

Dabar visko išmoksta

Net visai mažas vaikas.

Tegu vaikystė juokiasi

Ir busime laimingi,

Močiutei vis paguoda,

Kad lietūs niūrūs dingo...

Kurdupeliai

Kas neatsiplėšia

Nuo negatyviosios

Savo praeitis,

Tas nekuria ir ateities -

Tokia gyvenimo tikrovė.

Ji tempiasi vis iš paskos

Tarsi šešėlis juodas -

Purvinas, išbalęs,

Pilnas baimės

Ir beprasmės nevilties,

Kad kažkas seka

Visai juodas...

Nė velnias ir ne giltinė -

Tai pats žmogus

Beprasmei baimei pasiduoda

Ir vis nemato,

Kas gi ją užkrovė,

Jeigu ne ant peties,

Tai ant širdies,-

Nešioja ir nešioja

Ir nebėra vilties...

Kurdupelis,-

Vadindavo senovėje.

Atsiprašau...

Skiriu abiems ypatingiems žurnalistams-metų š...

Šūdas – labai geras žodis,-

Donelaitis jį vartojo,

Tiktai L.Rėza jį ištrynė

Garbę gindamas Tėvynės.

Šūdėliavo šitiek metų,

Kurie buvo jau įpratę -

Trynė kelnes ištepliotas

Ir kėdes nuo to murzotas.

Daug praėjo laike metų,

Kol visi dabar įprato,

Kol negauni per sėdynę

Šūdą mali ir tėvynėje,

Jei į valdžią nepapuolei

Įstatei į šūdą koją...