Geri ir ne taip geri

Kai klounas verkia,

Visi kvatoja net sušlapę,

Nes nuvarvėjo jo dažai;

Išeidami iš salės

Patys nusišluosto

Ir nebežino, kas tai -

Seilės ar šampanas,-

Paliko tiktai burbulai...

Kaip gera būna,

Kai kitus kutena,

O patys stebi atskirai,

Tada ir klounas

Raito sau dryžuotas

Ir taip trumpas kelnes,

Kada kitiems atsisega diržai...

Nedrįsk paliesti

Tik vienintelio vienuolio,

Nes jis teisus prieš Dievą,

Nors žmonės mato,

Kad būna ir kitaip...

Ryto pastebėjimas

Kaip septynios musės

vieną avį pjovė...

Nuo pavasario avelės

Ganosi sau ant pievelės,

Nors maža dar ta žolė,

Bet pakanka joms paėsti.

Musės irgi atsibudo,

Joms nemalonu prie š...

Skrenda avių paganyti,

Po apylinkes dairytis.

Viena zyzia prie ausies:

- Kam tu žolę gadini?

Kitai labai nepatiko,

Kad avelės nėra plikos...

O trečia prie uodegos,

Dar ploniau, kad užgiedos:

- Kaip čia nešvaru, negera,

Aš nemyliu tų avelių...

Kitos keturios prie vilnų

Bandė dar prisikabinti...

Avys šast visos į krūmą -

Taip muses nuo savęs stūmė.

Čia galėčiau ir sustoti,

Musės tyli,

Avys sočios.

Ubaga kraitis

Neduok tu Dieve,

Gimti nenumirus,

Kas pasakys,

Kas dunguj yra...

Kas apkarpis tau

Žilų barzdų,

Kadu numiris

Jau neatsikelsi?

Neduok tu Dieve,

Batus nusiauti,

Kada koliošų nėra,

Pilni purvų autai.

Kas išdžiavins,

Kada gryčia be stoga,

A saulai nusilaidus

Šalta, baisi sloga?

Neduok tu Dieve,

Grybų neprisrauti,

Tadu par žiemų

Raiks badauti.

Pastebėjimas mūsų pertvarkoms

Ačiū draugams už foto

Kas ką perka ar parduoda,

Pasižiūri į aruodą;

Kiek ten buvo,

Kiek paliko,

Kad neliktų dirvos dykai...

Ko nesėja,

To nepjauna,

Dirvonuoja žemė „liaudies“...

Dangus tvėrė mūsų žemę

Tik po grumstą,

Po sklypelį,

Pagaliau visiems atrėžė

Du metrus

Garbingo rėžio...

Perų evoliucija

Žmogus

Kada smėlio pilys griūva,

Net sliekai į viršų,

Skruzdės neša,

Kas pakliūva,

Ir perus užmiršta...

Musių vaikai išsimaudę,

Violetiniais pavirsta -

Tokie riebūs,

Veltui augę,

Rudenį išvirsta...

Kai užauga jiems sparnai,

Kitiems rodo pirštais,

Kur bėgioti,

Ką sugauti,

Iš ko reikalauti.

Rašo baloje ratus,

Kaip pasukt į vakarus...

Sekasi, kaip visada,

Vėl nutūpti jau ryte

Tam pačiam juodam mėšle...

Karmen

Nereikia rašto

Nei akompanavimo,

Yra tik ritmas -

Šokis ugnyje,

Plevena tavo skraistė,

Kaklaraiščiui ant kaklo

Vietos nebėra...

Abu mes – karalaičiai,

Tik pamečiau keliaraištį

Ir prijuostė ranka siūta...

Pamojo vėjas

Ir lekiu pakrante,

Kur šaukia jaudinantis aidas

Ir šoku su kitu...

Atleisk.

Ruošiamės žiemoti

Mano artimiausi draugai

Pamatė kurmis pelę,

Įlindo į urvelį

Ir mano sau,

Kad bus šilčiau,

Gal net uodų atsikračiau...

Bet pelei reikia grūdo,

O kurmis slieką grūda...

Abu padūko tamsoje

Ir pasiklydo tyloje...

Vienas taip šaukia,

Kitas rėkia,

Abu neranda išeities

Ir vis nesusisiekia.

Kam ta tamsa,

Jeigu tyla,

Tik vieną šiurpina nakčia?

Pelė išlindo iš urvelio,

Bet iki šiol to kurmio

Pamiršti nebegali.

Iš pastebėjimų serijos

Kas pirma atsirado,

Kiaušinis ar višta?

Šis posakis nuo seno

Prigijo žmonėse...

Kiaušinį pastuksena,

Jo lukšto erdvėse

Ir taip sužino,

Ar jis tvirtas,

O seno - jau tuščia „pučka“...

Rudenį dygsta grybai,-

Net prie pušų, pakelėse,

O kaip juos atpažinti,

Kuris iš tų – jau įžymybė,

Tada ir į draugus nepridera;

Kažkas man pašnabždėjo,

Kad elitas,

Bet būna dažnai sukirmijęs...

Kas tada?

Nesu aš baravykas,

Bet nesinori būti ir lepše,

Todėl ir man bent sykį

Tą baravyką maga pamatyti,

Nors ir paslapčia...

Atleisk, sūnau

Draugų foto

Dangau, kur mano akys?

- Žiūrėk savo vaikų,-

Sūnus pasakė...

Žiūriu ir pražiūrėjau

Vieną vasarą plaštakę,

Ji kilo ir nukrito

Vieną dieną pragyvenusi

Ir nieko nepasakė...

Prisirinkau kaštonų,

Sudėliojau juos ant tako,

Kad grįžusi iš tolimų minčių

Surasčiau savo rytą,

O gal vakarą...

Esu viena,

Seniai viena likau

Ir niekas man neglostė rankos,

Kada radau nutilusią,

Nukritusią šalia kaštonų

Ir svajų plaštakę...

Atleisk, sūnau.

Lietuvių keramika

Skiriu Vytautui Valiušiui

Visi žmogaus darbai -

Tai ateities kūryba,-

Be puodo nėra viralo,

Nėra putojančio alaus

Be spindinčio ąsočio,

Pakibusi puta ant ūsų,

Kurios net vardas reiškia

Daug daugiau...

Garuoja krosnyje

Geltonas molis,-

Su gintaru lygiuojasi labiau,-

Tik vienas tinka puodžiui,

O kitas - ir mergelei

Prie gelsvų kasų...

Kaip dega akyse,

Parausta lyg bernelis molis,

Kai rankos prisiglaudžia

Prie kūrybinių jausmų...

Tada ir sukasi

Tekelas puodžiaus,

Įkaista molis po visų darbų,

Ant stalo vazos

Ir aukštos žvakidės

Prie mirusiųjų,

Jos amžinos atmintyje gyvų.

Išvykusiems labai toli

Tolimas kraštas,

Kitas kontinentas,-

Australija - vis apačioje,

Kažkur žemai,

Lyg praraja,

Tarpeklis mano šeimai,

Pasijuntu lyg kengūra -

Tik išnešiojusi ilgai

Ir daug praradusi,

Oi, daug labai...

Net saulė su mėnuliu

Dažnai danguje susitinka,

Prasilenkia ir žvaigždės,

Sveikinasi iš aukštai -

Jos matė mano vaiką,

Bet nepaklausi,

Kur dabar jisai,

Ar jam gerai?

Graudi tokia sterblėta motinystė,

Kai lieka tik skambučiai

Ir nutrūksta nelauktai...

Mes - žemdirbiai

Esu ir visada buvau

Labai arti prie žemės,-

Lietuvos kraštas -

Žemdirbių vaikai.

Kokie ten mūsų miestai,

Kai gali per dieną

Apeiti ir surasti,

Kur pakrūmėje

Vaikus kurapkos peri,

Pakelti vanagą nuo stuobrio

Ir paklausyti varpo

Kiekvienos bažnyčios atskirai.

Matau nuo aukšto kalno

Daugelį upelių

Ir kapines, kur atgulė

Mūsų tėvai.

Gyvenimas gražia srove

Per akmenis teškena,

Iš jų ir statomi

Gimtinės pamatai.

Mes – žemdirbiai.

Kiemo istorijos

Vieną kartą būna klanas,

Kai katė pritupia mažam;

Ji ir iškasa duobutę,

Į kurią gali pritūpti.

Pagal katę ir klanai,-

Visaip būna, atskirai -

Yra kačių didelių

Ir sisteminių klaidų...

Vienoms jų pūkai pamaišo,

Tada eina apsikaišiusios

Lyg dirbtiniais kailiniais,

Kuriuos dėvi ubagai...

Kitos katės patvory

Kasa duobę uždarai,

Kad kas nors tik nepaslystų

Ir į duobę neįkristų.

Šuo suloja:“Negerai,

Ką panosėje darai?“

Jis tik pakelia sau koją,

Nesuprasi, gal lynoja...

Visko reikia ant šio svieto:

Ir kačių, ir šuniui vietos...

Temidė atrištomis akimis

Suglauskime rankas,

Pakelkime aukščiau -

Į debesis, į saulę,

Tegu pamato mūsų delnus,

Nuo kurių skrenda

Tik balti balandžiai

Į mėlyną padangę.

Užtverkime visas landas,

Pro kurį vėjas skverbiasi

Ir gimdo neapykantą,

Kai vaiko akyse

Jos motiną nušauna.

Dabar jinai juk angelas

Ir šaukiasi žinios,

Ką mes padarėme dėl jos,

Kad ta mergaitė augtų.

Kas palietė švenčiausia -

Motinos pasaulį,

Tas pasmerkimo laukia.

Nejaugi nėra pragaro,

Kuris žudikų laukia

Ir vis nesulaukia?

Pastebėjimas iš bandos gyvenimo

Jei esi prisigiedojęs,

Po kiek metų ir sumoji,

Kad visiems tu reikalingas,

Nes ir daugelis skolingi,-

Kam paantrinai giesmelę,

Kam balsiuką prie medelio

Dukart per metus pagiedi

Ir nušauni miške briedį...

Tas, raguotas, įsiklauso,

Pasikrapšto pirštu ausį,

Kad geriau balsą girdėtų,

Kai reikės ir toliau sėstis.

Gal po metų kelerių

Bus vėl patikra balsų,

Tada bus labai malonu,

Kai sėdės prie tavo šono

Ir pagros su gramofonu...

Kai visa salė pritars,

Net ir meškinas nebars...

Pastebėjimas

Šiurpu žiūrėti,

Kada žmonės geria -

Ne tyrą vandenį, oi, ne;

Nė vienas pobūvis

Nebūna be taurelės,

Net paprasčiausias sukviestas

Žmonių susirinkimas – tik su ja.

Paskui tik mirga laikraščių,

Žurnalų antraštės,

Kas ką girti suvažinėjo,

Net tėvą užmušė

Ar tikrą motiną;

Kiti kuria „hitus“

Ir juokiasi žiūrėdami:

Matau juos pilvus įsitvėrusius,

Galbūt iš savo motinos ir tėvo,

Nes kas garsiausiai rėkauja,

Tas pats tai daro paslapčia.

Graudu tada už juos

Ir netgi už save,

Kad laiku nepriėjau

Ir neįspėjau,

Gal vienas žodis ką pakeistų,

Bet...deja.

Laukiu

LRT Chorų karai (Gintarės foto) 

Laukiu mylimo bernelio,

O jam - sniego iki kelių;

Skambino, kad jau klampoja,

Bet užtruks: koja už kojos,

Dar ne kartą ir paslydo,

Baigiu degti iš pavydo,

Kad jį žemė labiau traukia,

Negu mano meilės laiškas.

Išsiunčiau su vėjeliu

Ir pavyti negaliu...

Sugrąžinčiau iš pusnyno,

Bet bernelis kelią žino -

Po metelių ar kitų

Aš sulauksiu ir svečių.

Joja jis ant balto žirgo,

O po kojom snaigės mirga...

Negalvokite, kad gėrė,

Balti žirgai atsivėrė...

Per Velykas – nuodėmė,

Meilei laiko bus ir vėl:

Kiaušinius abu daužysim,

Kojas prie krosnelės šildysim...

Nuodėmės

Prisikėlimas gamtoje,

Toks pats ir širdyje -

Turėtų sprogti šakele,

O ne spygliuotu vainiku

Pasruvusi kakta.

Jeigu ta nuodėmė -

Kančia tik sau,

Ją ištirpdys ir laikas;

Užgis žaizda,

Kad ir tekės iš jos

Tyli rauda kažkurį laiką.

Kaip ją užgydysi,

Jei ta kančia

Ir tavo artimam?

Jokia gėlių pynė

Nepridengia akių

Ir negalėsi niekada

Pakelti jų į dangų...

Kiek gyvenu,

O tokia nuodėme tikiu,-

Jos neužgydo laikas.

Taip savo sielą saugau,

Tu irgi saugok.

Velykų margumynai

Ei, berneli,

Aš – mergelė;

Visos mados -

Tik akelėms,-

Trumpas ar ilgas sijonas,

Vis tiek mato

Gudrus Jonas.

Kitas eina aplink stalą

Ir pamato tik pyragą;

Dar geriau,

Kad suraikytas,

Atsikando Jonas kitas...

Šelmis - visada melagis,

Ras ir trupinį sugavęs,

Net žiūrės šnairai į Oną,

Kam per trumpas

Jos sijonas.

Jonai, į save žiūrėk,

Ir akių tiktai neslėpk,-

Pas kitas ir ne pyragai,

Svetimi gardžiau net kvepia...

Istorija yra rašoma mūsų visų

                                                                   Ačiū Gintarei už foto

Daug kam norėtųsi,

Kad niekas nesikeistų,-

Jau pamiršti išsekinti,

Be teismo nuteisti,

O Sibiro sniegynuose

Net kaulai palikti pliki...

Kieta ranka jiems smogė

Ir nežiūrėjo net tautybių,

Kas prieš pasakė,

Tie buvo pasmerkti...

Visa tautų vergovė

Grįsta viena „tiesa“,

Kad saulė Lenino

Ir Stalino šviesi.

Praėjo šitiek metų,

Sugriuvo melo pilys,

Dabar yra dar kai kurių viltis,

Kad iš griuvėsių kils iš naujo

Ir postamentus paramstys.

Pakeis tik laikraščių

Šiek tiek kitokius pavadinimus

Ir marš visi į praeitį,

Tokia minkšta ta informacijų kova.

Už ką kovojama?

Patys paklausia ir atsako:

-Leninas.

Iš asmeninio archyvo

Pastebėjimas iš patirties

Įdomūs nuopelnai,

Netgi vardai,

Medaliai, pagyrimai,

Kada prisimena citatą,

Vieną kitą,

Ir ant kulnų

Visiems ta pačia mina...

Citatomis pastato užtvarą,

Kas mokėsi roles

Iš to vienintelio V. Šekspyro

Ir iki šiol tebevaidina...

Kitam įstrigo net į atmintį

L. Tolstojus,

Nes citata prilipo

Netgi jam pačiam,

Kada istoriją jau mokėsi,

Deja, po įžymaus rašytojo.

Prisimenu ir aš A. S. Puškino

Gražiausias citatas

Iš pasakų lobyno;

Tegu ir auga ąžuolas,

O apie jį net katinas

Vis būna laisvas -

Be gūdžios prigimties

Ir be vergo grandinių.

Iš pastebėjimų

Jei ko nežinome,

O daugel ko,

Ieškojimų kely

Nėra ribų,

Ką vienas randa,

Kitas tikrina,

Dažnai atranda,

Kad buvo eita

Klaidingu keliu.

Žmogus vis ieško,

Ko tik nori,

Tą suranda,

Kad būtų ir patogu,

Netgi malonu,

Bet po kiek metų apsižvalgo,

Kad kietas patalas

Buvo smagu.

Pagarba ir meilė

Jei vyras nepagarbiai kalba

Apie moterį,

Jis niekina ir motiną,

Kuri atidavė gyvenimą

Tik jam, vienam;

Kada jis gimė,

Laimino gyvenimui,

Kad būtų užtarėjas žmonai,

Kuri bus ištikima jo vaikams.

Yra gyvenimo sutverta,

Kad tęsiasi gyvybė

Iš vieno į kitą -

Tai pagarba ir dangui,

Savo žemei,

Amžina tąsa naujoms kartoms.

Vyro stipresnės rankos,

Bet lūpose ir geras žodis

Labai tiktų jai ir jam...

Šeima

Kas gyvena šeimoje,-

Ne po vieną, ne po du,

Turi nemažai vaikų,-

Nėra laiko per Kaziuką

Aplankyti kitą Kazį,

Pasėdėt prie buteliuko.

Kada miega anūkėlis,

Skaitau žinias – pertraukėlė.

Padainuosiu apie savo,

Ko dar niekas nedainavo:

Mano draugė, taip gi Onutė,

Slaugo ji savo motulę,

Kuri serga, lovoj būna,

Nė prigulti nebegali -

Tokią senas gauna dalią...

Šimtas metų greitai būtų,

Jeigu iš ligos ištrūktų.

O duktė prie jos galvos,

Neapleidžia tik maldos.

Daug jau metų ji nemato,

Kas ten gatvėse, teatruose;

Dar prie šono anūkėlė,

Juk šeima – ne žodžiais,

Tyliai.

Džentelmenai

Mačiau, kaip gražus šunelis,

Vedamas su pavadėliu,-

Visas toks gražios spalvos,

Kuris niekada nelos...

Bet jo prigimtis tokia,

Kas tik bėga,

Ant to šoks...

Pasitaikė po ranka,

Katė raina, ir gana;

Ji beglobė – be namų,

Kas užtars, jeigu ne tu...

Bet du paaugliai pamatė,

Sniego gniūžtėmis apmėtė,

Tik nelojo ant jų šuo,

To nemokytas lig šiol...

Buvo vyrai kažkada -

Džentelmenų ta karta;

Sukryžiuodavo špagas

Dėl vienos moters garbės

Kelraiščio - ne prabangos,-

Tokie niekad netylės.

Trispalvė

Ieškojau laimės

Ir ne aš, bet mes visi,

Stovėjome prie barikadų,

Bet ne visi savo kelius surado...

Visi po vėliava,

Tik savo, Lietuvos,

Kai kas ir ją prarado...

Vėl ieškome naujos tiesos

Ir naujo vado,

O vėliavos spalva

Prarado žadą...

Juk nejučia vėl grįžtam atgalios

Nulenkę galvas lyg be žado,

Nematome aušros,

Tik tamsą regime.

Nejaugi mūsų vėliava

Vėl raudonos spalvos?

Nebuvo jos ant barikadų...

Trispalvė plevėsuoja Gedimino bokšte

Ir klausosi, ką kalbame;

Vėl keliame ją, nešame

Lyg į paradą.

Oi, šūkiai nebe tie...

Save praradome?

Patarimas pavasariui

Pažinau bernelį vieną

Nuo vaikystės - vis tą vieną.

Ir mylėjau gulbinėlį,

Jauną tarsi ąžuolėlį...

Plaukėme per ežerėlį -

Saulė žiūri, mėnesėlis,

O valtelė taip siūbavo,

Kad į glėbį pasigavo;

Taip suspaudė, kad bangelė

Neišgriautų iš laivelio.

Nežinojau, ką daryti,

Už kurio krašto laikytis,-

Nepasiekiu abiejų,

O per vidurį juk tu...

Oi, bernelio rankos tvirtos,

Nereikėtų net ir irklų...

Yrėmės net iki kranto,

Kur pora gulbelių nardo,

Žiūrime į jas vienodai...

Ko ir mums nebūti poroj?

Kėlė jis mane į salą,

Net valtelė nesiūbavo...

Nuo to laiko dvi porelės

Plaukiojo po ežerėlį...

Gulbės dvi ir mes abu

Priperėjome vaikų.

Vasario nuotykis

Širšės tupiasi ant saulės -

Čia visa jų ir apgaulė.

Sėdasi tenai senukai,

Pakelia kepkės snapiuką,

Kad geriau matytų sodą,

Net ir akinius nuvožia.

Tada ir nemato blogio,

Kuris tyko jų panosėje...

O vapsva juk atspari,

Nors prisėdi, vis žavi...

Taip rainuotoji ir gelia,

Jei nekyli nuo suolelio...

Oi, kažkas dabar įgėlė,-

Juk žiema, vasario sniegas,

Visos vapsvos netgi miega!

Tėvų pavyzdys

Turėjau pavyzdį tėvų;

Daug ko nesupratau,

Kol augau,-

Vis būdavo jie prie darbų,

Bet akyse jų brendau.

Kur aš ėjau,

Jie matė ir pasaugojo,

Kad nepargriūčiau,

Nenusibalnočiau kelių,

Nesutikčiau blogo draugo...

Oi, upeliuku tik vasarą bridau,-

Pavasarį toks polaidis,

Kad ir tiltelį keldavo,

Nuplukdo rąstgalius,

Tėvelis vėl suręsdavo.

Dar ne savo galva ir gyvenau,

Tėvų klausiau,

Bet štai atėjo metas,

Kai mamą verkiančią mačiau

Prie tėtės karsto:

-Oi, Poviliuk, paimk mane greičiau!

Tik vieną kartą

Tokį vaizdą vaikai matėme...

.

Duona ir medelis

Smalsumas – geras bruožas,

Bet veda jis į neviltį visus,

Kas nori pasislėpti

Po medžių šešėliais,

Kurie vis auga aukštesni...

Dabar derlingos dirvos

Jau seniai apleistos,

Neapsimoka rugį beriant

Ir maldą kalbėti,

Kad jis kaip medis augtų,-

Atveš tos duonos kepalą

Ir pirksime už auksą,

Nuspręs už mus,

Ką reikia arti ar akėti...

Taip myliu tėviškės dirvonus,

Kurie augina juose naujus medelius,-

Tuščios juk vietos niekada nebūna -

Sapnuosiu duoną Lietuvos...