Pastebėjimas

„Facebook - ne“

Pastebėjimas ne vienas

Gautųsi kas dieną,

Jei visus juos surašyčiau,

Daug jaučio odų nudirčiau.

Dar gerai, kad klaviatūrą

Taip laiku žmonės išrado.

Šiandien kažkas šaką pjovė,

Ant kurios ir pats prisėdo,

Bet prieš krisdama į duobę

Išvadino pikta boba,

Kad norėjau prilaikyti,-

Gaila juk dantų mergyčių...

Gal tai visų mūsų bruožas,

Kad vis peikia tą aruodą,

Iš kurio ir valgo, geria,

O paskui spiras tik beria.

Laukiu patarimo

Šiandieną iš pat ryto

Skambino jaunikis,-

Teisybė, nemeluoju,-

Ir pasakojasi nuo širdies,

Mane regėjęs, neužmigo,

O dabar prakaituoja.

Reikėjo marškinius pakeisti,

O šie – neišmazgoti

Ir kelnių kantas - ne stačiai,-

Tarsi kažkur jau išvoliotas...

Pasiguodė, kad vakarais

Vis guli neužklotas,

Po pagalve tarsi basliai -

Taip galvą spaudžia,-

Nėra kam sprando masažuoti...

Diena praeina vis tuščiai -

Delnai taip švelnūs,

Galėtų ir mane pakėlęs

Ant rankų nešioti...

Gal gerai?

Šios dienos oras

Taip saulė spigina,

Pro langą tvieskia,

O vėjas šaltas, piktas

Pučia į ausis...

Užsikimšau, tada nebegirdžiu,-

Varnėnų giesmės

Kažkur toli, virš debesų.

Kokia apgaulė,

Kai pavasaris su saule -

Tiktai dviese

Sužino daug daugiau

Už mus...

Bet nuotaika ir oras -

Ne tas pats,-

Vienas lauke,

O kitas – viduje,

Pas mus.

Pavasario gamtos simfonija

Gamta pavasarį,-

Tarsi simfonijos garsai,

Įrašomi į partitūrą atskirai,-

Po vieną ir pulkais

Atskrenda pailsėję paukščiai.

Prieš saulę šilo jų sparnai,

Pasiekę gražų aukštį,

Kiekvienas ir pragydo

Prie lizdų ar atskirai,

Bet poras greitai rado paukščiai.

Vieno giesmė – tai tik tirados,

Nesutelpa į gamtos šauksmą.

Visur darna, visų šios uvertiūros

Kyla net kelis kartus

Ir nusileidžia baugščiai...

O kas, jei lizdą

Pašiauš vėjo galios

Ir kris finalo nesulaukę?..

Nieko gražesnio nesu mačiusi

Čia krintantys lašai -
Tai dangaus perlai,
Ne ašaros sidabro,
Kurių tiek žemėje
Dabar pribiro
Dėl pavasarinio purvo,
Kurį vis miname
Per pievas ir miškus...
Gyvenimas tai dangui skyrė,
Bet ko negali pasiimti
Paprastas žmogus...
Oi, koks dosnus
Pavasario lietus.

Velykinis pastebėjimas

Šis pavasaris padykęs -

Krauna sniegą ant Velykų,

Net ir žvirblis pasninkauja

Slieko niekaip neištraukia...

Tada šarka ant šakos

Tarškina, kaip visados:

-Pulkime visi prie kalno,

Kad nebūtų dangaus delno,-

Jis mums šilumą uždengęs...

Tada pulkas pasikėlė

Ir nuskrido į saulelę...

Taip arti, atrodo, matosi,

Net sparnu paliesti galime

Ir pietums sliekai – ant stalo...

O erelis gyvai žiūri

Jis ir patyrimo turi:

-Skriskit, bėdžiai, juk sparneliai

Prisitaikė prie vištelių...

Iš šių dienų pastebėjimų

Kaip ranka

Ranką mazgoja,

Visi gerai žino,-

Taip pavyksta visos puotos

Ir net pritūpimai...

Tūpčioja tik prieš aukštesnį,

Kuris rankas trina

Ir dar pažada mažesniam

Kokį skystą blyną.

Niekas šiais laikais

Nebekepa bandelių

Iš to kviečio gryno,

Manos iš dangaus nebyra

Net, kai girnos trina...

Tarp delnų ir gerų girnų -

Mažas tarpas, skirtumas.

Taip ir trinamės...