Ona Baliukienė
Dangus – toks aukštas,
Neaprėpiama platybė,
O mūsų sielos – neapčiuopiamos
Nė žemėj, nė visatoje,
Nežinome, kaip gimėme,
Nesužinosime nuklydę,
Kur niekas nebemato,
Mūsų negirdi…
Paleiskime jau atsisveikinę, –
Sugrįžta tiktai paukščiai,
Laikinai išskridę,
Minėkime geruoju mirusius,
Nes kiti, žemėj likę,
Girdi.
Kas jaunas širdimi,
Tam negresia senatvė...
Susiduria dvi lytis
Ir atstumia jas vandeny,
Sukiužta išmestos į krantą,
O kitos plaukia,
Ant jų tupi varnas –
Jis ilgaamžis ir nelemta
Nugrimzt į dugną, –
Moka skrist…
Sparnai – svajonės
Apie ryto saulę,
Dangus ir žemė
Turi dvi akis,
Kada viena apanka,
Kita geriau matyt, –
Pakyli arčiau saulės
Ir siekiai darosi tikri…
Oi, tas jaunystės ilgesys!
