Mano foto reportažas

Tik juodos varnos

Kelia baisų triukšmą,

Kai sūris krenta

Nuo medžio šakos.

Aš – balta varna

Su keliais varniukais

Tupiu ir kurstau,

Kad gaudytų jį šarkos,

Nuneštų gabalėlį baltą,

Įkištų į kiekvieną ausį

Ir pasakotų apie vogtą daiktą -

Patį garsiausią gandą,

Kaip viskas dingsta

Ir vėl netyčia atsiranda,

Pakimba ant plikos šakos...

Tai mano atvaizdas

Šmėžuoja nuolatos

Su daug vaizdų,

Vakar matytų,

Kad pasakotų ir sakytų,

Kas grįš ir grįš pas jus...

Lietuva - daugelio tautybių kraštas

Taikos vardu,

Ramybės naudai -

Tėvų ir protėvių

Svaja rašau,

Kad jau užsidarytų durys

Į neapykantos pasaulį,-

Dangaus prašau.

Žmogus toks mažas,

O toks didelis pasaulis

Ir netelpa į širdį

Jo visi geri garsai,

Tada ir sprogsta

Žodis kaip granata;

Neturėjo ji iššauti

Iš jauno lūpų,-

Sprogmenų dabar mažai...

Oi, skaudu labai.

A lia liuja

Te nuskamba jam iš paskos -

Tik tyliai ir gražiai.

Oro balionų skrydis

Kaip džiaugiamės,-

Tarsi maži vaikai,

Pamatę danguje balioną.

Jo skrydis toks didingas,

Seniau gal aitvaru vadinamas,

Nes pripūstas ir spragsi,

Linguoja net į visus šonus.

Už vieną tokį skrydį

Oreiviai ima šimtą litų,

Kas nori pasikelti

Ir visą Vilnių

Iš aukštybių pamatyti.

O kiek patys balionai,

Visa įranga kainuoja,-

Niekam nė motais -

Tai reklama skaičiuoja.

Puošia ir žavi

Kada papuošia moterį

Gražūs karoliai, auskarai,

Atsiveria kelias į pasaką,

Kurią sukūrė rankos,

Nors buvo pigaus stiklo

Tie maži papuošalai.

Kaip moters akys žiba,

Kai vyras pastebi dažnai

Ir nuperka kokį niekutį,

Bet iš širdies, rimtai.

Ir skamba tie karoliai,-

Tarsi mažyčiai skambalai,-

Pašaukia, klausia, moko,

Kaip sužavėti moterį

Gražiais daiktais...

Gerumas daug brangesnis būna

Nei perlų vėriniai...

Palinkėjimas jaunimui

Patinka žmonės,

Kurie sako tiesiai

Apie savo norus -

Būti ateities vedliais,

Tada ir dauguma

Tikės jais ir domėsis -

Ne tiktai jų darbais,

Tikės ir siekiais,

Bus visada su jais.

Visi mes esame

Labai konservatyvūs,

Sunku išjudinti darbams,

Kurie nors būna sunkūs,

Bet visada iškilūs,

Kai daugeliui priimtini

Ir duona ta pačia

Kasdienine dalinamės

Ir užgeriame vandeniu

Iš to paties šaltinio,

Kurį gėrė protėviai...

Tada ir būsime

Žmonijos išrinktieji,

Kai sėsime už stalo

Su visais- net ir mažais...

Užuojauta Linuko šeimai

Jis prisikels, tikėkit,

Kaip tiki MOTINA

Mažo sūnaus.

Jis ten kitus pašauks,

Plazdens ir atmintis,

Kol Jūsų ten visų sulauks.

Jis bus aukštybėse

Su baltu debesėliu,

Jis bus žvaigžde

Ir saulės spindulėliu,

Jis bus ramybė,

Nes prikels jo vėlę

Kiekvieną rytą,

Vakaro malda šešėliui,

Kuris vis bus šalia.

Jis prisikels, tikėkit,

Kuo ir jis tikėjo.