Tik juodos varnos
Kelia baisų triukšmą,
Kai sūris krenta
Nuo medžio šakos.
Aš – balta varna
Su keliais varniukais
Tupiu ir kurstau,
Kad gaudytų jį šarkos,
Nuneštų gabalėlį baltą,
Įkištų į kiekvieną ausį
Ir pasakotų apie vogtą daiktą -
Patį garsiausią gandą,
Kaip viskas dingsta
Ir vėl netyčia atsiranda,
Pakimba ant plikos šakos...
Tai mano atvaizdas
Šmėžuoja nuolatos
Su daug vaizdų,
Vakar matytų,
Kad pasakotų ir sakytų,
Kas grįš ir grįš pas jus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą