Kiemo istorijos

Vieną kartą būna klanas,

Kai katė pritupia mažam;

Ji ir iškasa duobutę,

Į kurią gali pritūpti.

Pagal katę ir klanai,-

Visaip būna, atskirai -

Yra kačių didelių

Ir sisteminių klaidų...

Vienoms jų pūkai pamaišo,

Tada eina apsikaišiusios

Lyg dirbtiniais kailiniais,

Kuriuos dėvi ubagai...

Kitos katės patvory

Kasa duobę uždarai,

Kad kas nors tik nepaslystų

Ir į duobę neįkristų.

Šuo suloja:“Negerai,

Ką panosėje darai?“

Jis tik pakelia sau koją,

Nesuprasi, gal lynoja...

Visko reikia ant šio svieto:

Ir kačių, ir šuniui vietos...

Temidė atrištomis akimis

Suglauskime rankas,

Pakelkime aukščiau -

Į debesis, į saulę,

Tegu pamato mūsų delnus,

Nuo kurių skrenda

Tik balti balandžiai

Į mėlyną padangę.

Užtverkime visas landas,

Pro kurį vėjas skverbiasi

Ir gimdo neapykantą,

Kai vaiko akyse

Jos motiną nušauna.

Dabar jinai juk angelas

Ir šaukiasi žinios,

Ką mes padarėme dėl jos,

Kad ta mergaitė augtų.

Kas palietė švenčiausia -

Motinos pasaulį,

Tas pasmerkimo laukia.

Nejaugi nėra pragaro,

Kuris žudikų laukia

Ir vis nesulaukia?

Pastebėjimas iš bandos gyvenimo

Jei esi prisigiedojęs,

Po kiek metų ir sumoji,

Kad visiems tu reikalingas,

Nes ir daugelis skolingi,-

Kam paantrinai giesmelę,

Kam balsiuką prie medelio

Dukart per metus pagiedi

Ir nušauni miške briedį...

Tas, raguotas, įsiklauso,

Pasikrapšto pirštu ausį,

Kad geriau balsą girdėtų,

Kai reikės ir toliau sėstis.

Gal po metų kelerių

Bus vėl patikra balsų,

Tada bus labai malonu,

Kai sėdės prie tavo šono

Ir pagros su gramofonu...

Kai visa salė pritars,

Net ir meškinas nebars...

Pastebėjimas

Šiurpu žiūrėti,

Kada žmonės geria -

Ne tyrą vandenį, oi, ne;

Nė vienas pobūvis

Nebūna be taurelės,

Net paprasčiausias sukviestas

Žmonių susirinkimas – tik su ja.

Paskui tik mirga laikraščių,

Žurnalų antraštės,

Kas ką girti suvažinėjo,

Net tėvą užmušė

Ar tikrą motiną;

Kiti kuria „hitus“

Ir juokiasi žiūrėdami:

Matau juos pilvus įsitvėrusius,

Galbūt iš savo motinos ir tėvo,

Nes kas garsiausiai rėkauja,

Tas pats tai daro paslapčia.

Graudu tada už juos

Ir netgi už save,

Kad laiku nepriėjau

Ir neįspėjau,

Gal vienas žodis ką pakeistų,

Bet...deja.

Laukiu

LRT Chorų karai (Gintarės foto) 

Laukiu mylimo bernelio,

O jam - sniego iki kelių;

Skambino, kad jau klampoja,

Bet užtruks: koja už kojos,

Dar ne kartą ir paslydo,

Baigiu degti iš pavydo,

Kad jį žemė labiau traukia,

Negu mano meilės laiškas.

Išsiunčiau su vėjeliu

Ir pavyti negaliu...

Sugrąžinčiau iš pusnyno,

Bet bernelis kelią žino -

Po metelių ar kitų

Aš sulauksiu ir svečių.

Joja jis ant balto žirgo,

O po kojom snaigės mirga...

Negalvokite, kad gėrė,

Balti žirgai atsivėrė...

Per Velykas – nuodėmė,

Meilei laiko bus ir vėl:

Kiaušinius abu daužysim,

Kojas prie krosnelės šildysim...