Temidė atrištomis akimis

Suglauskime rankas,

Pakelkime aukščiau -

Į debesis, į saulę,

Tegu pamato mūsų delnus,

Nuo kurių skrenda

Tik balti balandžiai

Į mėlyną padangę.

Užtverkime visas landas,

Pro kurį vėjas skverbiasi

Ir gimdo neapykantą,

Kai vaiko akyse

Jos motiną nušauna.

Dabar jinai juk angelas

Ir šaukiasi žinios,

Ką mes padarėme dėl jos,

Kad ta mergaitė augtų.

Kas palietė švenčiausia -

Motinos pasaulį,

Tas pasmerkimo laukia.

Nejaugi nėra pragaro,

Kuris žudikų laukia

Ir vis nesulaukia?