Išgarsėjau nuo vėjo.

Kada pupa nuriedėjo,

Po stalu visi sėdėjo –

Tėtis, vaikai ir mama,

Net katytė murzina,

Bet visi lenktis tingėjo,

Pa pa pa ir to gana,

Taip pupa ir pasisėjo.

Kas į dangų panorėjo,

Laistė ir daugiau norėjo,

O bobutei buvo smalsu,

Su kuo ten diedukas barsis.

Pupa augo ir žydėjo

Ir daugiau neužderėjo,

Nes iš senių – tiktai vėjai:

Iki dangaus stiebas kilo,

Blynai keptuvėje svilo,

Nebebuvo kam apversti,

Kai pupa rūpėjo barščiams...

Kas gardžiau – visi suskumba,

Ir prie puodo, ir į dangų...

Diedas pirmas palypėjo,

Ir atrado, ką norėjęs,

O močiutė – atsargi,

Tegu lūžta didesni...

Kam pupa, o jai – garbė.