2015 m. vasario 11 d., trečiadienis

Išgarsėjau nuo vėjo.




Kada pupa nuriedėjo,
Po stalu visi sėdėjo –
Tėtis, vaikai ir mama,
Net katytė murzina,
Bet visi lenktis tingėjo,
Pa pa pa ir to gana,
Taip pupa ir pasisėjo.
Kas į dangų panorėjo,
Laistė ir daugiau norėjo,
O bobutei buvo smalsu,
Su kuo ten diedukas barsis.
Pupa augo ir žydėjo
Ir daugiau neužderėjo,
Nes iš senių – tiktai vėjai:
Iki dangaus stiebas kilo,
Blynai keptuvėje svilo,
Nebebuvo kam apversti,
Kai pupa rūpėjo barščiams...
Kas gardžiau – visi suskumba,
Ir prie puodo, ir į dangų...
Diedas pirmas palypėjo,
Ir atrado, ką norėjęs,
O močiutė – atsargi,
Tegu lūžta didesni...
Kam pupa, o jai – garbė.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą