Upė teka ir pildosi
Iš versmės sūkurių, –
Neilgai gyvenau,
Nesuspėjau pasemti,
Iš visų atsigerti…
Ką ir sėmiau,
Riedėjo atgal pro pirštus,
Išlašėjo po lašą,
Susigėrė į žemę,
Vėl ištryško versmė,
Pažymėta gyvenimu…
Pildau versmę,
Pildyk ir tu,
Pasemk , kiek paskirta,
Kad neliktų lašų
Ant bemiegių naktų
Ir delnai būt nusausinti…
Gerumo medis auga
Iš gerumo sėklos,
Kantrybės pasipuošia šakomis,
Gerumo žiedas išsiskleidžia,
Kai kito skausmą supranti…
Gerumas savaime nepasisėja,
Ilgai purenam dirvą akimis,
Kol daigas dygsta,
Papučia šiltesnis vėjas,
Gerumo lašeliu palieja,
O kito vargą,
Kaip savo, augini…
Gerumo laukiame visi.
Žiema visus sveikina vienodai:
Pirmai snaigė nutupia,
Spustelėja ir šaltukas,
Papūti prieš vėją –
Šerkšnas gula ant blakstienų,
Ašara akyse tvenkiasi...
Ruduo pasiliko medžiuose –
Ne visi dar lapai nubyrėjo
Ir gėlelė dar nenori
Užsikvempti – žydi,
Kaip žydėjusi…
Zylė sveikina nuo apsnigtos šakos,
Kepuraitę užsidėjusi:
– Ko taip nubalai,
Dar tiktai pradžia žiemos,
Užsidėk baltus karolius,
Skrisim paieškoti jaunikaičio,
Lekiančio ant balto žirgo?..
Uždainavo vėjas:
– Pasivėlinai.
Ona Baliukienė
