Ona Baliukienė
Dangus – toks aukštas,
Neaprėpiama platybė,
O mūsų sielos – neapčiuopiamos
Nė žemėj, nė visatoje,
Nežinome, kaip gimėme,
Nesužinosime nuklydę,
Kur niekas nebemato,
Mūsų negirdi…
Paleiskime jau atsisveikinę, –
Sugrįžta tiktai paukščiai,
Laikinai išskridę,
Minėkime geruoju mirusius,
Nes kiti, žemėj likę,
Girdi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą