Būkit pasveikinti

Gražu, kai saulė šildo

Drugelius ir paukštelius,-

Išdžiūsta po nakties sparnai

Ir kyla į padanges

Ramūs muzikos garsai,

Plasnoja mūsų norai,-

Kaip ir tie skrajūnai,-

Taip aukštai aukštai.

Sutikome čia draugą,

Pasisveikiname vis gražiai,

Palinkime geros dienos,

O prieš akis nauji darbai,-

Lyg skuba greitaeigiai traukiniai

Nuo vieno miesto prie kitų.

Ir kiekviena stotelė – tavo,

Kur tiktai sustoja;

Išlipai, gražius skrajūnus

Šiandien sutikai

Ir vėl - į tolių tolius

Dunda traukinys...

Ar tu suspėjai, įlipai?

Šios dienos pastebėjimas iš spaudos interviu

Kai nori įbauginti žmogų,

Pasitelkia net miražą:

Čia dingsta, čia iškyla vaizdinys,

O jau žegnojasi

Žmogelis dažnas

Ir priskiria ženklams

Nežemiškų padarinių...

Žmogus juk esi paprastas,

Vis atsiranda gudresnių,

Gal ir apsukresnių,

Bet išmintis – viena,-

Pats bijo atvirų žmonių.

Liūdniausia, kai klastoja praeitį,

Naudojasi ir neišmanymu kitų,

Kažką sumenkina,

Vėliau net atsiprašo,

Kai garsas jau pasklido

Tarp visų...

Taip veikia kuntapliavas paštas

Nuo seno taip vadintas,-

Iš ausies į ausį

Sakomus žodžius.

Atleiskit, kad kalbu

Be įspūdingų frazių,

Be jokių ir metaforų,

Nes aš – iš paprastų žmonių.

Pūlinys ant širdies

Taip ilgai gyvenau,

Kiek skausmo buvo

Ir nemiga kankino

Dėl mirties ir netekčių,-

Jauna buvau stipri

Ir viskam atsispyriau,

Net įveikiau nežinomas kliūtis.

Vis netikėjau iki pabaigos

Ir dabar dar netikiu,

Kad yra likimas,

Kuris dėlioja įvykius už mus,

Tiktai tikiu, kad yra žmonės,

Kurie daug daugiau sužino

Ir apie mus, ir apie kitus.

Tada prasideda lenktynės,

Kas apsukresnis ir gudrus.

Ką gaus iš kito,

Tokio mažo kiuraklynio,

Gal netiki mažuoju žmogumi,

Pagal save matuoja ir kitus?

Šios dienos malonė

Kalbos – kaip kalbos,

Pletkai visokie,

Kad netgi kelmas

Gražiai atrodo,

Kai sutrūnija,

Vėliau sudžiūsta.

Byra tas pūzras

Iš visų pusių,-

Maunuosi kelnes,

Nebe sijoną,

Kad sulaikyčiau

Ilgiau svajonę -

Būsiu gražesnė

Už gražią ponią

Ir už tą diedą,

Kuris jau ūsą

Prieš mane riečia,

Žiūri į plonas,

O ne į Oną.

Simonai Krupeckaitei

Tu- Aukštaitijos liepa

Mūsų tėviškės miškų,

Tu - mūsų pažiba,

Mūsų viltis ir starte,

Ir greitai finišuojanti,

Kur kiekviena klaida

Gali nulemti šuolį,

Kada prasideda tikra kova.

Tai menas – jausti kitą

Šalia tavęs varžovę;

Ne tik jėgos,

Bet ir gudriųjų čia vieta.

Laikykitės, Simona,

Nes prie Tavęs

Sustojusi jau Lietuva.

Debiutantai

Kažkas panoro debiutuoti,

O tas, anksčiau pašokęs, 

Ėmė kritikuoti:

Aš jau prieš dešimt metų

Tokį meną rodžiau,

Kada tėvas diržu uždrožė.

Plėšiau pirma dainas,

O paskui – ožį.

Girtuokliu jo nepavadinsi,-

Jis, kada nori,

Būna netgi princu.

Toks senbuvių visų likimas -

Ateina galas ir pirkimams,

Kai išlenda jaunimas.

Atvirumas

Jeigu sakysiu – ne,

Tu kiek liūdėsi,

Bet pamąstysi,

Kodėl taip nedariau,

Kažkas gal mano mintyse

Taip susidėstė,

Kad „ne ''arti labai.

Jei tik visiems

Sakysi savo tiesą,

Bus abejotinas ir „ne“,

Ir netgi „taip“.

Apsiribosiu išmintimi

Žilų senolių -

Geriau patylėsiu,

Atsiprašau, kad ką

Dažnai pamokau,

Dabar sakyk tik atvirai,

Kas buvo ir ne taip.