Kai nori įbauginti žmogų,
Pasitelkia net miražą:
Čia dingsta, čia iškyla vaizdinys,
O jau žegnojasi
Žmogelis dažnas
Ir priskiria ženklams
Nežemiškų padarinių...
Žmogus juk esi paprastas,
Vis atsiranda gudresnių,
Gal ir apsukresnių,
Bet išmintis – viena,-
Pats bijo atvirų žmonių.
Liūdniausia, kai klastoja praeitį,
Naudojasi ir neišmanymu kitų,
Kažką sumenkina,
Vėliau net atsiprašo,
Kai garsas jau pasklido
Tarp visų...
Taip veikia kuntapliavas paštas
Nuo seno taip vadintas,-
Iš ausies į ausį
Sakomus žodžius.
Atleiskit, kad kalbu
Be įspūdingų frazių,
Be jokių ir metaforų,
Nes aš – iš paprastų žmonių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą