Mėšlyne vabalas gyveno,
Toks blizgantis ir storas,
Pažįstamas nuo seno.
Per šitiek metų
Taip nusipenėjo,
Kad net pamiršo,
Kur ir kiaušinius padėjo.
Kai iš pradžių
Mažam kiaušinyje gyveno,
Mažiau reikėjo mėšlo,-
Koks mažojo tas penas.
Paskui ilgai vikšru ropojo
Ir vienas sau galvojo:
„ Kada išlįsiu iš mėšlyno,
Tai pasipuošiu pilvą,
Būsiu visas žalias, grynas“...
Bet netoli nuskrido,
Kai išsilukšteno,-
Tas pats mėšlynas traukė,
Jo prigimtis jame
Toliau gražiai gyveno.
Gal per ilgai galvojo,
Nes juodvarnis pakišo koją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą