Ona Baliukienė
Dangus – toks aukštas,
Neaprėpiama platybė,
O mūsų sielos – neapčiuopiamos
Nė žemėj, nė visatoje,
Nežinome, kaip gimėme,
Nesužinosime nuklydę,
Kur niekas nebemato,
Mūsų negirdi…
Paleiskime jau atsisveikinę, –
Sugrįžta tiktai paukščiai,
Laikinai išskridę,
Minėkime geruoju mirusius,
Nes kiti, žemėj likę,
Girdi.
Kas jaunas širdimi,
Tam negresia senatvė...
Susiduria dvi lytis
Ir atstumia jas vandeny,
Sukiužta išmestos į krantą,
O kitos plaukia,
Ant jų tupi varnas –
Jis ilgaamžis ir nelemta
Nugrimzt į dugną, –
Moka skrist…
Sparnai – svajonės
Apie ryto saulę,
Dangus ir žemė
Turi dvi akis,
Kada viena apanka,
Kita geriau matyt, –
Pakyli arčiau saulės
Ir siekiai darosi tikri…
Oi, tas jaunystės ilgesys!
Upė teka ir pildosi
Iš versmės sūkurių, –
Neilgai gyvenau,
Nesuspėjau pasemti,
Iš visų atsigerti…
Ką ir sėmiau,
Riedėjo atgal pro pirštus,
Išlašėjo po lašą,
Susigėrė į žemę,
Vėl ištryško versmė,
Pažymėta gyvenimu…
Pildau versmę,
Pildyk ir tu,
Pasemk , kiek paskirta,
Kad neliktų lašų
Ant bemiegių naktų
Ir delnai būt nusausinti…
Gerumo medis auga
Iš gerumo sėklos,
Kantrybės pasipuošia šakomis,
Gerumo žiedas išsiskleidžia,
Kai kito skausmą supranti…
Gerumas savaime nepasisėja,
Ilgai purenam dirvą akimis,
Kol daigas dygsta,
Papučia šiltesnis vėjas,
Gerumo lašeliu palieja,
O kito vargą,
Kaip savo, augini…
Gerumo laukiame visi.
Žiema visus sveikina vienodai:
Pirmai snaigė nutupia,
Spustelėja ir šaltukas,
Papūti prieš vėją –
Šerkšnas gula ant blakstienų,
Ašara akyse tvenkiasi...
Ruduo pasiliko medžiuose –
Ne visi dar lapai nubyrėjo
Ir gėlelė dar nenori
Užsikvempti – žydi,
Kaip žydėjusi…
Zylė sveikina nuo apsnigtos šakos,
Kepuraitę užsidėjusi:
– Ko taip nubalai,
Dar tiktai pradžia žiemos,
Užsidėk baltus karolius,
Skrisim paieškoti jaunikaičio,
Lekiančio ant balto žirgo?..
Uždainavo vėjas:
– Pasivėlinai.
Ona Baliukienė
Daug per dieną žingsnelių,
Su jais – gerų darbelių,
Kaip vėlyvų žiedelių
Po langais, ant laukų…
Daug matytų bernelių
Ir gražuolių mergelių
Su gėlių vainiku
Ir rože prisegta atlape –
Prie altoriaus kartu…
Gėlės žydi ant vieno stiebelio
Po kelis žiedelius,
Kitos – visu pulkeliu, –
Draugėje – visad gera,
Iš toliau pasimato,
Priartėja ir saulė,
Ir žvaigždždelių dangus...
Nepalikim vienų
Vaikų nė senelių,
Rudenėjant ir lyjant
Prie miglotų langų…
Tikros istorijos, bus tęsinys apie kitus senolius.
Daug sykių skaičiau Onorė de Balzakas „Tėvas Gorijo’’ ir kaskart vis kitaip pajutau seno žmogaus likimą. Praėjo nedaug laiko ir ta riba priartėjo. Skiria mus amžiai, bet žmogaus požiūris į gyvenimą panašus. Gyvename ne sau, o taupydami vaikams, paskui vaikaičiams kaupiame palikimą. Vieni tai supranta, kaip dorybę, kiti vertina, kaip senatvės silpnaprotystę, šykštumą...Daug požiūrių ir turbūt nė vienas nėra teisingas.
Keičiasi laikas, žmonės turi prisitaikyti – ieško išeities, kad būtų senatvėje saugiau, lengviau pabaigti paskutinius gyvenimo metus. Kas prieš 100 metų buvo turtas, vienintelis pragyvenimo šaltinis – žemė, tapo šiandien našta, palieka tėvų ir senelių sodybas, perka miesteliuose butą, kas išgali, namą – arčiau juk parduotuvė, poliklinika, pirtis, – tam taupė visą jaunystę.
Paliktos sodybos visgi atsivijo ir mieste gyvenančius, reikia mokėti mokesčius už žemę, prižiūrėti kiemą aplink merdinčius namelius, o jie už 100 km , – pėsčiomis nepasieksi. Užmokėsi vieną pensiją kaimynui, kuris nuveš, o sugrįši, kaip išmanai. Dažnai atsiėmus žemę ir tėvų namus būna palikimas ne vienai šeimai. Jauni ir dalgės paimti į rankas nemoka, ką ten kalbėti apie pradalges...Primeta senolei, kuri niekaip negali atsisakyti giminaičiui iš pagarbos tėvų giminystei – važiuoja, moka mokesčius, šienauja, taiso stogą ir krenta – lūžis atsiliepia iki paskutinės valandos…
Ar atvažiuos giminės prižiūrėti?
Taupo ir mieste gyvendami, niekas nieko veltui nedalina, o žemės ir paliktų sodybų jau visi atsikando ir nepuola pirkti. Vaikams palieka, ką turėjo, – nupirko už tvoros mieste mūrinį namą, o šiems nereikia nė senos kaime trobos, nė žemės, kad ir nupirko mašiną, už jos remontą sumoka iš varganos pensijos sutaupiusi motina.
Senolė kartą per dieną valgo miestelio valgykloje už 99 centų sriubos, sako, kad lengviau kieme lankstytis, parsinešti į antrą aukštą vandens, malkų. Taip ir neįsirengė namuose tualeto, vonios, vaikšto į miestelio pirtį. Kai uždarė dėl karantino, apsiprausia iš kibiro virtuvėje, supranta savo buities nepatogumus, bet išeities nemato. Valgykla irgi – tik išsinešti, o susipirkti ir namuose išsivirti – jau pinigai.
Kieme lysves pavasarį apkaupia ir atiduoda sūnaus šeimai, kad pasodintų savo šeimai daržovių. Nedrįsta skinti pomidorą ar agurką – ne jos pasodinta, nors sklypas jos ir jos palangėje. Pasiliko sau rėžį – kelios cukinijos, agurkas, netyčia išdygęs, keli svogūnai – visas turtas. Lyg pasiteisindama pasakoja: „ Kiek senam reikia?’’
Daug reikia – laiptai suklypo, namo skliautas pūva, lyja ir vanduo teškia išeinant į kiemą ant galvos, stogelį suręsti – samdyk meistrus, – senatvės pinigėliai vėl iš kišenės byra.
Vaikams rūpi ir dovanėlių nupirkti, nes visai neužsuks pas močiutę, ligoje neprisišauksi.
Taip ir gyvena seni – taupo ir tampa net sau „šykštūs’’ …
Ona Baliukienė
