Tikros istorijos, bus tęsinys apie kitus senolius.
Daug sykių skaičiau Onorė de Balzakas „Tėvas Gorijo’’ ir kaskart vis kitaip pajutau seno žmogaus likimą. Praėjo nedaug laiko ir ta riba priartėjo. Skiria mus amžiai, bet žmogaus požiūris į gyvenimą panašus. Gyvename ne sau, o taupydami vaikams, paskui vaikaičiams kaupiame palikimą. Vieni tai supranta, kaip dorybę, kiti vertina, kaip senatvės silpnaprotystę, šykštumą...Daug požiūrių ir turbūt nė vienas nėra teisingas.
Keičiasi laikas, žmonės turi prisitaikyti – ieško išeities, kad būtų senatvėje saugiau, lengviau pabaigti paskutinius gyvenimo metus. Kas prieš 100 metų buvo turtas, vienintelis pragyvenimo šaltinis – žemė, tapo šiandien našta, palieka tėvų ir senelių sodybas, perka miesteliuose butą, kas išgali, namą – arčiau juk parduotuvė, poliklinika, pirtis, – tam taupė visą jaunystę.
Paliktos sodybos visgi atsivijo ir mieste gyvenančius, reikia mokėti mokesčius už žemę, prižiūrėti kiemą aplink merdinčius namelius, o jie už 100 km , – pėsčiomis nepasieksi. Užmokėsi vieną pensiją kaimynui, kuris nuveš, o sugrįši, kaip išmanai. Dažnai atsiėmus žemę ir tėvų namus būna palikimas ne vienai šeimai. Jauni ir dalgės paimti į rankas nemoka, ką ten kalbėti apie pradalges...Primeta senolei, kuri niekaip negali atsisakyti giminaičiui iš pagarbos tėvų giminystei – važiuoja, moka mokesčius, šienauja, taiso stogą ir krenta – lūžis atsiliepia iki paskutinės valandos…
Ar atvažiuos giminės prižiūrėti?
Taupo ir mieste gyvendami, niekas nieko veltui nedalina, o žemės ir paliktų sodybų jau visi atsikando ir nepuola pirkti. Vaikams palieka, ką turėjo, – nupirko už tvoros mieste mūrinį namą, o šiems nereikia nė senos kaime trobos, nė žemės, kad ir nupirko mašiną, už jos remontą sumoka iš varganos pensijos sutaupiusi motina.
Senolė kartą per dieną valgo miestelio valgykloje už 99 centų sriubos, sako, kad lengviau kieme lankstytis, parsinešti į antrą aukštą vandens, malkų. Taip ir neįsirengė namuose tualeto, vonios, vaikšto į miestelio pirtį. Kai uždarė dėl karantino, apsiprausia iš kibiro virtuvėje, supranta savo buities nepatogumus, bet išeities nemato. Valgykla irgi – tik išsinešti, o susipirkti ir namuose išsivirti – jau pinigai.
Kieme lysves pavasarį apkaupia ir atiduoda sūnaus šeimai, kad pasodintų savo šeimai daržovių. Nedrįsta skinti pomidorą ar agurką – ne jos pasodinta, nors sklypas jos ir jos palangėje. Pasiliko sau rėžį – kelios cukinijos, agurkas, netyčia išdygęs, keli svogūnai – visas turtas. Lyg pasiteisindama pasakoja: „ Kiek senam reikia?’’
Daug reikia – laiptai suklypo, namo skliautas pūva, lyja ir vanduo teškia išeinant į kiemą ant galvos, stogelį suręsti – samdyk meistrus, – senatvės pinigėliai vėl iš kišenės byra.
Vaikams rūpi ir dovanėlių nupirkti, nes visai neužsuks pas močiutę, ligoje neprisišauksi.
Taip ir gyvena seni – taupo ir tampa net sau „šykštūs’’ …
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą