Laiškas

Sūnau, nejaugi tavo kelias vienas -
Tolyn tik bėgiais ir namie?
Ir kambarys, kur dviese būnat,-
Taip pasilieki skudurų lėlė...
Tikiu į gražų kelią, tiesų;
Kas ten bebūtų-turi būt erdvė,
Kad visada rankas ištiest galėtum,
Pajusti, kaip vilnija
Tave nešanti srovė...
Gyvybės upėje neužsibūnam,
Todėl ir iš vandens
Kada jausmai užbūrė,
Mylėti kylame, kentėt.
Taip sielą kartais virkdo
Labai švelnios sidabrinės srovės,
Kai žemės kojomis nebejauti...
Tikiu, šypsotis nepaliovei,
O mūsų saulė nenustojo šviest...
Žinau, kad gali senti kūnas,
Bet siela-amžina žvaigždė.

Draugai

Kiekvienas turi savo draugą-
Tai beržą, ąžuolą ar ievą baltąją,
Kitiems laukai atstoja draugą,
Akmuo, pusiau palindęs po žeme...
Kiekvienas ieško savo draugo
Nebūtinai pagal save-
Kažkas juk turi pakalbėti,
Užstoti ar paduoti petį,
Kad pasiremtum siela ir ranka.

Budžiu

Atidariau duris,
Į veidą pliūptelėjo
Oras šaltas;
Žinau-dabar ruduo
Ir vėjas čia nekaltas.
Po kojomis šalna,
Atsikvėpiau ir į krūtinę,
Tiesiog pačioje širdyje,
Mano jausmai prabilo...
Kaip gera, kad galiu
Per savo kiemą dar keliauti...
Už jo -tabu,
Galiu užtrukti
Ir nebesulauksit.

Bėgu

Kasdien ,kas rytą
Bėgu bėgu,
Dažnai į sieną atsitrenkusi
Sustoju ir verkiu,
Bet neilgam -
Gimtieji man keliai pamoja
Ir vėl nubėgu,
Kur gražu.
Pasirinkau smėlėtą kelią,
Kad kojos neįklimptų,
Nes skubu;
Gyvybės vandens neišgėriau -
Jį Tau nešu.

Balti beržai

Ėjau šaligatviu,kur mano vaikai ėjo,
O!Kaip užaugo medžiai,
Kuriuos su jais pasodinau,
Gyvatvorė irgi sužėlė,
Vos matosi gatvelės ir laukai...
Prie balto beržo pastovėjau,
Gal šviesią spalvą man įlies -
Tiek metų pro mane praėjo;
Aš jau balta ir ši spalva mane lydės
Iki mirties.

Neliesk

Neliesk peties, širdies,
O sielos niekas neapsaugo-
Skaudu , kada tik išeinu
Į platų pilką rudens lauką,
Pasipila lipnus lietus...
Uždenk ranka man virš galvos,
Išeinančią palaimink,
Kad niekas nematytų
Jau žilos galvos,
Kurios jau metai neapsaugos...
Bet nudažys baltai kelius,
Kuriais man iš paskos
Mažyliai mano vaikšto.

Ir vėl žiema

Jau košia pro pirštus
Šaltokas rudeninis vėjas
Ir medžių šakomis
Kažkur tolyn nuskriejo...
O, kaip aš pagavau
Nuplėštą lapą -
Į žemę panašus
Atodūsis jo paskutinis
Tarsi žemės kvapas...
Jau paskutiniai šilti spinduliai
Medžius aplanko -
Tik rankoms reikia šilumos,
Širdis nepasiruošusi ;
Žiema vis netikėtai apsilanko.

Mylėsiu

Gražus šis metų laikas,
Kai puslapis naujai
Kaip lapas krinta...
O!Verčiasi kol kas ilgai -
Nuo sosto nulipa net milžinai,
Kaip miške medžiai keičiasi...
Gražiausias nusidažė jau baltai -
Tik ritasi mažytės juodos raidės.
Jei tik atbėgtų jos tada, kai reiks,
Prie visų sosto prisiglaustų...
Matysiu Tavo veidą ir karštai,
Vienodą savo maldą sukalbėsiu,
Kad lapas krinta...
Bet ilgai ilgai visus mylėsiu.

Pasaulio pamatai

Pasaulio pamatai
Apie galingą laiką,
Išsaugoti ir knygos,
Žemės mūsų prigimtos,
Ir brisdamas per pievą
Ar žaliuojančią palaukę
Paskęsti laiko-
Saulės spinduliuos.
O ji danguj šviesi
Neišmatuojamoje begalybėje -
Virš visko laiminanti,
Anot mielo K.Donelaičio,
Dievo mus globojanti ranka.
Ir tokį pamatą jaučiu
Kaip amžinojo laiko begalybę,
Į kurį skrenda ir mintis mana.

Vėlinių diena

Kam Helavyno šventė,
Man geriau patinka Vėlinės-
Žvakelių jungianti šviesa
Mus nukelia į protėvių
Trumpam susigrąžinimą,
Sujungia ŽEMĖS ir Dangaus dvasias.
Jauti, kaip kalba visata aplinkui,
Ir džiaugsmas plusteli staiga,
Nes visko žemėje yra,
Kad būtum kartais
Ir labai laimingas...
O mūsų artimieji su mumis
Juk į tą patį žiūri-
Ten, kur žiebiasi šviesa.