Laiškas

Sūnau, nejaugi tavo kelias vienas -
Tolyn tik bėgiais ir namie?
Ir kambarys, kur dviese būnat,-
Taip pasilieki skudurų lėlė...
Tikiu į gražų kelią, tiesų;
Kas ten bebūtų-turi būt erdvė,
Kad visada rankas ištiest galėtum,
Pajusti, kaip vilnija
Tave nešanti srovė...
Gyvybės upėje neužsibūnam,
Todėl ir iš vandens
Kada jausmai užbūrė,
Mylėti kylame, kentėt.
Taip sielą kartais virkdo
Labai švelnios sidabrinės srovės,
Kai žemės kojomis nebejauti...
Tikiu, šypsotis nepaliovei,
O mūsų saulė nenustojo šviest...
Žinau, kad gali senti kūnas,
Bet siela-amžina žvaigždė.