Nusišypsokime

Širšių toks jau prigimimas,

Kad jos suka savo lizdą

Tiktai čia, kažkur palėpėje,

Nuo visų vis pasislėpusios...

Kaip sulipdo, ką ten peri,

Niekas ir gerai nematė...

Kada sėdiesi ant suolo,-

Kaip dažnai visiems papuola,-

Taip įkanda į sėdynę -

Ilgai liekasi sutinę...

Peršti ir tada žinosi,

Kad širšynas tas panosėje.

Čia tik trumpai apie mus,

Karalius ir jų vergus.