Džentelmenai

Mačiau, kaip gražus šunelis,

Vedamas su pavadėliu,-

Visas toks gražios spalvos,

Kuris niekada nelos...

Bet jo prigimtis tokia,

Kas tik bėga,

Ant to šoks...

Pasitaikė po ranka,

Katė raina, ir gana;

Ji beglobė – be namų,

Kas užtars, jeigu ne tu...

Bet du paaugliai pamatė,

Sniego gniūžtėmis apmėtė,

Tik nelojo ant jų šuo,

To nemokytas lig šiol...

Buvo vyrai kažkada -

Džentelmenų ta karta;

Sukryžiuodavo špagas

Dėl vienos moters garbės

Kelraiščio - ne prabangos,-

Tokie niekad netylės.