Auklėjimas per televiziją

Visos pasakos, filmukai,

Kas dabar juos rodo, suka,

Būna tarsi ir vaikams,

Iš tikrųjų – dideliems;

Jie juos paišo, rašo, kuria,

Kas ko moko, tą ir turi...

Vienas vaikis kitą veja

Ir taip spiria, kad suknežina

Savo draugui mažą nosį:

-Tu dabar tikrai žinosi...

Jei paklausi tokio pyplio,

Kas sukėlė tokį pyktį,

Kraipo pečius, suka nosį,

Gal vis mano, kad užvoši...

Taip augina kino manai

Armiją tirono manų,

Kas tik gali ar pasiekia,

Kelia ranką, koja siekia.

Gatvės ar minios vadovai

To ir laukia – bus varovais.

Pastebėjimas dienoms

Visas dienas –

Šventas ir paprastas -

Išskirstome tarsi batus,

Kuriuos apsiauname iš ryto;

Jei lyja – vienus,

Aukštus guminius,

Kad nepasiektų kelių

Šaltas drebulys,-

Nelemtas tas lietus.

Juos numetame greitai,

Jei saulė prašvito,

Į rudenį jau šiltesnius.

Žiemą veltinių ieškome,-

Diena ši neprašyta,-

Ir vis nežinome,

Kada tikrai prasideda,

Tada ir judiname net varpus,

Kad švęsime tik vieną dieną -

Dar apie vaikus...

Visi prisimena, kad gimė,

Visi - pačiu laiku...

O vaikas nepasirenka

Ir lieka tik mažuoju

Laikrodėlio sraigteliu...

Mano diena - Jums

 

Gimiau Lietuvoje

Ir šiuos žodžius supras,

Kas dar yra raštingas;

Kažkam vis trūksta turtų,

Kurių turėti – man jau nuodėmė.

O ko dar stinga?

Nelepino manęs gyvenimas

Ir aš esu už tai dėkinga,

Kad neturėjau, neturiu daugiau

Negu tik šiandien reikalinga.

Visą gyvenimą ėmiau, sukau,

Kaip savo laikrodį

Ir vis be jo pragyvenau,

Nes gedo, dažnai strigo.

Netgi dabar jau nežinau

Kelinta valanda – širdis

Šiandien plaka ritmingai

Ir to užtenka, kad linkėčiau

Kiekvienam geros sveikatos,

Kurios man nestinga.

Uodai po lietaus

Po lietaus visur balutėse

Uodės zyzia, vaikus supa.

Kraujo tiek jau prisigėrė,

Kad nebetelpa į dėtį,

Tada deda kiaušinius,

Kur pakliūva, į maurus.

Tupiasi ir nesigėdi,

Šaukia, kas garsiau ,

Balsu net rėkia,

Kad Amerikoje rojus -

Tai ne taip, kaip Lietuvoje...

Buvo ir tenai nuskridusi,

Bet užpykusi sugrįžo,-

Niekas dėmesio neskyrė

Ir į lauką greit išspyrė.

Dabar pampsta iš pavydo,

Kad tą patį čia išvydo.

-Balos visada vienodos

Po lietaus,- jai sako uodas.

Tostas Jolantai

Nedaug gėlių,

Kurios pražysta naktį

Ir užsimerkia tik ryte,-

Jų paskirtis pratęsti dieną,

Nes žvaigždės mato,

Kad žemėje gėlių yra;

Jų akys mėlynos ir šviečia

Kaip Tavo šypsena.

Dėkoju ir gėlėms,

Kurios nužydi dieną

Ir užsimerkia vakare.

Su gimtadieniu

Ir vėl pastebėjimas

Kasdien po trupinį iš kepalo,

Sriubos iš bendro dubens šaukštą;

Kasdien po oro gurkšnį -

Saulės spindulį skaisčiausią.

Kasdien po šilumos artumą -

Apsikabinkime ir laukime

Lietaus gaivaus ir laužo dūmo,

Kasdien po ašarą nubraukime.

Išgraužė kelią piktos srovės,-

Kasdien palyginkime ir nešaukime,

Juk ne griaustinis užtvanką nuplovė,

Tik mūsų pačių proto sumaištis,

Blogiau, jei nežinia ir kerštas.

Pastebėjimas iš šalies

Štai gegutė sugalvojo,

Kad lizde sėdėti – rojus,

Išmetė strazdo kiaušinį

Ir pasakė:

-Latras grynas,

Aš pati dabar perėsiu

Ir vaikiuką prižiūrėsiu...

Gaila, nėra patyrimo,

Tuoj abi kojos sutino,-

Lizdas- vieni stagarai,

O gegutės tie pūkai -

Tokie jau visai menki,

Kad nupešus, tik penki...

Tada jau visi sukilo -

Revoliucija grasino,

O stazdienė jau ne menką

Turi savo argumentą:

-Kas, kad aš dabar viena,

Pasikausčiusi tiesa,

Auginu savo vienturtį,

Bet gegutei duosiu pirtį,

Pasiimsiu jos kiaušinį,-

Ko jinai po kojom pinasi.

Viskas būna atbulai -

Liko du tušti lizdai...

Geriausias draugas

Kaimyno šuo -

Geriausias draugas,-

Jo lakinti nereikia,

Neprašo kaulo,

Kada pripranta,

Net iš toli neloja -

Paglostai ir nustoja.

Jei neprimato,

Tik tada aploja...

Geriausias draugas,

Kuris tau dažnai

Nesipina po kojomis.

Geriausia - savo neturėti,

Nereiks tų išlaidų,

Žinosi, kad ir nepriprasi,

Ir nereiks mylėti.

Nelauksi iš jo meilės,

O išdavysčių kiekis

Nepriklausys nuo oro,-

Tada tokia ramybė,

Kada saulė šviečia,

Netgi lyja lietūs -

Tokie mano norai.

Kada buvo kitaip?

Ne vienas lizdas

Mažo paukščio

Lieka išdraskytas,

Kai dalgį ima šienpjovys,

Nematantis toliau,

Tiktai per savo pėdą,

O galvoje -

Vien karvės pienas

Ir bėras arklys,

Kurie juk žiemą

Tiktai šieną ėda,

Tada ir žvanga dalgis

Ne širdis...

Nusipirkau šienapjovę,

Dabar net pradalgės nėra

Ir žolė ištaškyta...

Tokia civilizacijos dalia.

Nejaugi paukščiui

Vietos nebėra

Savam krašte?

Ona Baliukienė

Pastebėjimas

Tėvelis sakė jau seniai:

-Neleisk kiaulės bažnyčion,

Užlips ir ant altoriaus,

Tokie jau yra padarai,

Kai išknisa net sieną molinę.

Todėl ir jų mėsos

Nevalgo net visai

Kitų tautų garbingi žmonės...

Reikia kiaulės akis turėti,

Tada užknisi negyvai -

Tai priminė krikščionį,

Kuris už durų turi

Tiktai vieną žmoną,

O kitos - šiaip sau,

Kai nemato žmonės...

Ir taip vis iš kartos į kartą

Augo veidmainių būriai...

Kas jie dabar,

Gal kiaulės, o ne žmonės?..

Tiesiog višta

Varnos vištą mokina,

Kaip jai kiaušinį dėti,

Kaip reikia sukti lizdą

Ir ant šakos tupėti,

Kaip sūrį pasivogus -

Tylėti, nekalbėti,

Nes patirtį jos turi

Kada ir kur kranksėti.

Višta perekšlė žiūri,

Kaip kiaušinius apsėsti,

Nes varnos tik ir žino -

Užkalbino ir tvėrė

Kiaušinį net iš dėties...

Labai joms sekasi

Ir prie valdžios prisėsti,

Pamoko dar vištytę,

Kai nebėra ko jau perėti.

Tai vis pas mus

Nulenkiu galvą

Ir be mano valios

Ašaros upeliais teka

Už moteris, paniekintas,

Likimui pasmerktas

Ir gėdai paliktas,

Kitų kraštų garbingi broliai

Atkeršytų už jas.

Pas mus dar moteris

Tiek pasmerkta,

Kad net su kūdikiu

Mažu ant rankų

Į gatvę buvo išmesta.

Dar viską perka

Ir toliau parduoda,

Kas turi nešvarias rankas.

Jeigu ji pasipriešina

Ar teismui atiduoda,

Pasiveja kulka.

Dar viena ašara

Už motinų ir jų vaikų

Kančias, skriaudas.

Politinis jovalas (pastebėjimas)

Girdi, žmogus tuščiažodžiauja,

Bet nesakysi, kad kvailys,-

Jis turi savo tikslą,

Gaus kažkokią naudą,

Jei kvailystes nuolat sakys.

Kai šimtą kartų

Sakys“kvailas,“

Ir patikės žmogus:

Nejaugi toks protingas

Visų pamokytas sakytų,

Kad ir jisai kvailys?

Visur bėgioja, pirmas šaukia,

Kitus greit po padu laikys...

Turbūt už jį, kai reiks,

Pakelsiu pirštą, bet ne ranką...

Kiti jau šauks:“Kvailys!“

Apsidairiau: ar man, ar jam

Šis tinka kreipinys.

Pagraudenimas

Jei kas mane

Į disputą pakviestų,-

Į ne bet kokį- LNK,-

Tai kalbą rėžčiau,

Jeigu kas tik užmokėtų

Bet kokia valiuta...

Ir ne prie bet ko

Dar sėsčiausi,-

Ten bėdžiams – ne vieta.

Graudenčiau tautą,

Kiek norėčiau,-

Labiau, negu kad čia...

Koks tas pavasaris

Dar šaltas ir lietingas,

Žolė tik auga nesėta,

Bet pradalgei vietos nestinga,-

Politikų vis bus..

Yra. Ura.

Pastebėjimas

Jau nuo senų laikų

Lietuvis žirgą

Ir karvę turėjo,-

Jie buvo kovai

Ir saviems vaikams,

Kad jie išaugtų

Stiprūs, narsūs,

Prie svečio ir prie pečiaus -

Visa kam...

Tėvelis vis sakydavo,-

Kada prispaudžia bėdos,-

Kad niekada nesėsk

Ant mažo asilo -

Taip patarė net nedraugams.

Jei dievas nedavė

Gražios karvutės,

Tai susikišk,

Kur netelpa,

Ir ožką...

(Čia tiktai draugams).

Pastebėjimas, ir tiek

Šiandien pamačiau šiukšlyną,

Kuriame vištas kankina,-

Vabalėliai taip maži,

Kad juos lesant, dievaži,

Visą dieną snapas kruta,

O skilvelis lieka tuščias.

Ir susipešė abi,

Kad dienelė negraži:

Vienai reikia milijono,

O kitai - tik gaidžio, pono,

Kuris kažką iškapstytų -

Dar ir svarą , o ne litą...

Serga vištos prie tvoros,

Nežinia, ką sugalvos...

Viena kitą iškolios -

Vis dėl gaidžio uodegos,

Pasipūtusios, gražios.

Tik pastebėjimas

Tos moterys...

Jos nenuspėjamos

Kaip oras,-

Prognozių - į valias,

O pliaupia lietus

Su kruša ir vėju,

Bet jį supranta

Ne bet kas...

Prie ežero kažkas nuėjo -

Išmaudė pakeliui,

Paslysta baloje...

Kam bristi per balas,

Jei suteikė kūrėjas

Mintis kitas...

Nepasirinksi oro,

Bet vyras moterį

Bet kur suras...

Vylingas moters žvilgsnis

Tik vyrą įspėja,

Bet jis juk užsimerkia,

Kai pila kruša...

Ašara už nelaimingas motinas

Kartais skaitau žinias,

Kitų šalių nelaimes,

Kai motinos iš bado

Parduoda savo vaiką,

Verkiu pasikūkčiodama,

Atrodo, kad pasaulis

Jau paklaikęs...

Vergovė neišnyko,

Išliko tik skriauda,

Kurios nepajėgė

Užgydyti net LAIKAS...

Kas uždės antrankius,

Jeigu negali to tauta,

Kurią dar vis vergovėje

Kiti vien laiko...

Gal papročiai ir tiko

Kažkada, kai prekė

Buvo vaikas...

O dabar?

Kiekviena MOTINA

Pagimdo kančiose

Kiekvieną savo vaiką -

Suklupusius pakelkim.

Kam gyvenimas sudėtingas

Kol medis žalias,

Kas pavasarį gražus,

Išskleidžia vis lapus,

Turi jėgų gyvybei,

Tol yra reikalingas,

O sausas tiktai šildo

Gan trumpai namus,

Paskui ir pelenai pradingsta...

Gyvenimas yra gražus,

Kol esi reikalingas,

Kažkas prisimena,

Paprašo pas draugus,

Tol ir esi laimingas.

Gal nenusisekė kitiems,

Jei net prie žodžių kimba

Ir psichologija aniems,

Ir knygos medicinos nepadėjo,-

Gerumas kažkur dingo...

Galbūt ir studijuoja žmonės,

Gilinasi į kitų jausmus,

Kai savyje kažko pristinga.

Eilinis pastebėjimas

Yra žmonės, kurie mąsto,

Bet daugiau – nesusimąsto,

Kam tos kalbos reikalingos

Ir charakteriai skirtingi...

Nieko keisti ir nereikia,

Jei kaimynas dar nekeikia,-

Už tvoros – visi geri,

Net ir šunys alkani...

Amsi sau tik atsistoję,

Nėra jau jėgų – neloja...

Kažkas bara šeimininkę,

Kad ir kaulo šuniui gaili.

Ši atsikerta:“Ko loji,

Daug pikčiau negu žiloji“...

Aš sau capt tik už galvos“

„Ką dabar Draugai galvos?“..

Beržinė košė

-Už vieną luptą -

Dešimt neluptų,-

Taip sakė ir sakys,-

Jeigu neturi sąžinės

Ir net galvos,

Per niekur neįkrėsi

Košės be pylos.

-Koks gimsta, sako,

Toks ir dvės,-

Girdėjau iš mamos.

Tik jau švelniau

Kartojo tėtis iš paskos:

-Tik kvailas šoka

Pusnuogis iš eketės,

Kada galva panyra,

Neišgelbės ir rykštė...

Dabar žinok, žmogau,

Kada beržinę košę

Reikia srėbt.

Nakties mintys-pastebėjimas

Kažkam pasisekė,

Kažkas pašoko

Aukščiau negu kiti,

Ne tik ūgiu pranoko,

Bet savo mintimi.

Kitam gyvenimas sūrokas

Išgraužė ir akis,

Nebeima ir juokas

Kai pirštais išbadys...

Vienų kišenės kiauros

Ir išbyra visai,

Ką krovė ir uždirbo

Gražiai, dorai...

Vis tiek visiems ant delno

Neužželia plaukai.

Nuplikęs gaili plauko

Ir ant galvos, aukštai,

Bet ten dar pasiliko

Mintis, o ne varpai...

Raidė prilimpa,

Gulasi į knygą

Ir šypsosi velniai:

-Gerai, žmogau, darai.