Štai gegutė sugalvojo,
Kad lizde sėdėti – rojus,
Išmetė strazdo kiaušinį
Ir pasakė:
-Latras grynas,
Aš pati dabar perėsiu
Ir vaikiuką prižiūrėsiu...
Gaila, nėra patyrimo,
Tuoj abi kojos sutino,-
Lizdas- vieni stagarai,
O gegutės tie pūkai -
Tokie jau visai menki,
Kad nupešus, tik penki...
Tada jau visi sukilo -
Revoliucija grasino,
O stazdienė jau ne menką
Turi savo argumentą:
-Kas, kad aš dabar viena,
Pasikausčiusi tiesa,
Auginu savo vienturtį,
Bet gegutei duosiu pirtį,
Pasiimsiu jos kiaušinį,-
Ko jinai po kojom pinasi.
Viskas būna atbulai -
Liko du tušti lizdai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą