Kava ir dar kai kas

Kas geria kavą,-

Kaip kiti - degtinę

Net stiklinėmis,

Nors pirmas gurkšnis

Ir aitrus vos pamėginus,

Bet kai kasdien geri

Be jokio saiko

Ir skrandis dar atlaiko,

Tai pripranti gurkšnoti

Po truputį

Ir vis budresnis nori būti...

Tada ir miegas

Visai nekankina,

Gali sėdėti ir be žalio vyno.

Prie svečio ir be jo,

Vis pageri truputį,

Taip ir diena prabėga;

Net darbe – kavutė...

Mano šeima

http://www.domyseo.com.au/blog/referral-opportunities/

Eilinis pastebėjimas

Vienas paukštis,-

Lyg balandis,-

Nusileido ant palangės,

Sako, neša milijonus,-

Paskolą paėmęs ponas.

Septyniolikos reikėjo,

Kad sugautų gerą vėją.

Dabar skris į pasitarimą,

Kaip grąžins, kurį paėmęs,-

Čia ne koks menkas kreditas,

Ką per mėnesį uždirbtas.

Gal reikės net kelių metų

Ir dar plunksnos,

Didžios rentos;

Kiek ant lapų prirašyta,

Kurie rudenį nukrito...

Iš dangaus juk mana biro,

Visą žemę pamaitino,

Ta istorija iš seno

Žmonių sąmonėj gyvena.

Kitaip gulbių giminėje?

Žvilgsnis ir žymė

Skiriu Jubiliatui 80 metų keliui -

 Vytautui Lansbergiui

Žmogaus takelis -

Visą amžių vis į tolį;

Vingiuoja jis dažnai,

Nes priešaky kalnai,

Reikia aukštyn įkopti,

Kad ir apžvelgtum pėdas,

Iš kur, į kur eina keliai...

O ten laukai Tėvynės

Žydi, marguliuoja,

Prie tvenkinio susirenka gandrai

Ir semia tyrą vandenėlį,

Neša savo vaikams,

Kad augtų jų sparnai.

Dėkoju Jums už pirmą aušrą,

Mano džiaugsmo dieną,-

Nuo čia prasideda

Visų geri darbai.

Kiekvieną vakarą sakau :"Labanakt"

Gyvenimo sekundė

Daug brangesnė

Už aukso medalį,

Už garbės raštą,

Rašomą trafaretu,

Už barnį, pyktį,

Netgi kerštą,

Pavydą ir kitus jausmus...

Vis ieškau žodžio,

Kuris tiktų nakčiai,

Bet taip ilgai nesurandu,

Tada einu ir glostau

Savo vaiko kaktą,-

Joje tiek daug minčių.

O akys žiūri tiesiai

Ir niekad nesislapsto.

Kokia graži sekundė,

Kai ištaria:“Myliu“.

Saldžių visiems sapnų.

Seni ir jauni

Kiekvieną raukšlę

Ant tavo kaktos

Išlyginu ir mintys

Tampa šviesios,

Tik tokią aš tave matau,-

Kaip šventame paveiksle,

Motule mano,

Vyriausioji sesuo,

Prieš Vėlines,

Po šventinių dienų,

Senatvėje sulinkusias,

Bet atminty vėl prisikėlusias.

Kas gali žmones skirstyti

Į jaunus ir senus,

O senas jau paniekintas?

Galbūt dėl to,

Kad apsiginti nebegali?

Ar yra tokia moteris,

Kuri nėra mama,

Neglostė kūdikiui galvos

Prieš tai jo nemylėjusi;

Iš kur ir nuo kada

Senatvė virto priekaištu,

Nejaugi paveldas?

Žvėrelių Teisė

Žiemos metu daug kas

Pakeičia savo kailį -

Tai kiškiai, lapės

Ir kiti, kurie nemiega

Visą žiemą baltą,-

Taip prisiglaudžia jaukiai

Netgi prie sniego šalto

Ir jaunus daigus graužia,

O nyksta sodai,

Netgi nepražydę

Baltais žiedais...

Į klausimus derėtų atsakyti -

Kiekvienas ir Įstatymas

Su teisės pagrindais

Kainuoja daug daugiau

Nei grūdas pelytei,

Kuri tik sukremta

Ir niekas iš jo neišauga,

O byra tiktai trupiniai...

Balta katė labai gerai,-

Savi Įstatymai ir papročiai.

Už Jus pasimelsiu

Artėja ir diena,

Kada savuosius,

Visus mirusius pagerbiame

Ir skelbiam žodį

Kiekvienas sava kalba;

Juk nori ir seneliai,

Net mirusieji, sako, girdi,

Ką kalba jų vaikaičiai,

Kokie jie užaugo,

Kokia jų kalbai pagarba.

Prabyla tiktai varpas

Ir žvakės dega kapuose,

Nors šią ugnį pašventintą

Pašaukime gražia kalba...

Atleiskim tiems,

Kurie jau gero

Žodžio nesupranta -

Tai gal visų mūsų kaltė,

Kad jau savo kalbos

Ir nebegirdi jaunas,

Atleisk, o Dieve, jam
Net ir tada.

Interneto žinios

Šis ruduo kažkaip apsunko,-

Vis tie lietūs- dienos trumpos

Ir vaidenasi kas naktį

Internetinės net blakės...

Susirinko varnų pulkas,

Nutarė daryti tvarką:

Pažymėjo varneles,

Vis tas baltas - ne žalias;

Gal kitaip viskas atrodys,

Mes sėdėsime kaip rožės,

Nebebus juodos spalvos

Ir dar papilvės pilkos.

Kai tik rytas vėl išaušo,

Pasukiojo sau pakaušį -

Vis tas pats rudens piemuo

Pliauškina su botagu,

Net ir medyje ruduo...

Vakaro susimąstymas

Laikas pasako

Pirmą savo žodį,

Tada jo klauso valanda,

Atideda minutę,-

Lyg atidaro stalčių,

Visai naują,-

Vienos sekundės iškarpa jame...

Siuvu gyvenimą,

Kartais užlopau

Senas juodas žymes -

Tai nakties valandos,

Jos vis kitokios,-

Tarsi juoda skylė

Visatos erdvėje.

Iš jos prasideda

Gal mūsų laikas

Ir išskirtinė valanda...

Iš vieno gyvenimo istorijos

Visų laikų istorijos

Į vieną lapą

Jau nesurašysiu,

Be to, jos ir netikrinau,

Todėl ir nežinau.

Sakau tik tai,

Ką aš pati galiu matyti,

Paliesti ir patikrinti,

Ir ne daugiau.

Visų gyvūnų,

Paukščių nepažįstų,

Nors jų giesmių klausau;

Gerai, kad atskiriu

Gaidį nuo vištos,-

Su žąsimis blogiau...

Ir ko tik nelaikiau -

Vis lakinau, dar glosčiau,

Kiti po vandenį teškenosi,-

Tik žuvimis jas vadinau,

Turėjo ir vardus,

Bet anatomijos jų neskaičiau.

O štai po šitiek metų,

Pasirodo, visko reikia,

Nes pykčio gal istorijoj,

Oi, daug dažniau...

Sveikinu

Su gimtadieniu, Viktorai

Tai kas, kad jau ruduo,

Lapai krenta po vieną -

Gyvenimo daugiau

Net laikui įpusėjus,

Saulėtoms dienoms

Erdvu, plačiau...

Net ir tada,

Kai lietus lyja,

Pučia šiaurys vėjas,-

Jis laikinas dažnai.

Dabar ir kiekviena diena

Jau darosi brangi,-

Kaip medžiui jo šaka.

O šiandien lapas

Tegu ir nubyra vienas,

Liks dar žvakės šviesa,

Gėlių, kaip metų, apsupta.

Politinės reklamos

Radau šiandieną stulpą,

Ant jo-pora senių,

O parašyta buvo,

Kad žmonės gyvena.

Vienas už kitą jie

Yra svarbiausi,

Tada ir klausiu:

-Kur tas žmogus,

Ar tas, kuris aukščiausiai?

Atsakymo dar negavau...

O gal su klausimu pavėlavau?

Mano dienos nuotykis

Kada esu žmonių būry,

Visi mane pažįsta,

Jaučiuosi savimi,

Gyvenimas kaip sviestas.

Gėriuosi būtimi,

Galiu neklausti vardo,

Niekas neklausinėja,

Kas, su kuo ir kaip

Kasdien draugauja.

O Lietuva tokia maža,-

Tarsi rasa ant delno.

Pakyla saulė danguje

Ir išgaruoja pažintys,

O kartais, net ir meilė.

Dabar tokie laikai,

Kada kažkas vis skambina

Ir nežinau dažnai,

Ar jau duris užrakinau,

Ar savas, o gal svetimas

Prie durų šlama...

Tiek to, nerakinu,

Tegu visi įeina.

Iš vikšrų gyvenimo

Mėšlyne vabalas gyveno,

Toks blizgantis ir storas,

Pažįstamas nuo seno.

Per šitiek metų

Taip nusipenėjo,

Kad net pamiršo,

Kur ir kiaušinius padėjo.

Kai iš pradžių

Mažam kiaušinyje gyveno,

Mažiau reikėjo mėšlo,-

Koks mažojo tas penas.

Paskui ilgai vikšru ropojo

Ir vienas sau galvojo:

„ Kada išlįsiu iš mėšlyno,

Tai pasipuošiu pilvą,

Būsiu visas žalias, grynas“...

Bet netoli nuskrido,

Kai išsilukšteno,-

Tas pats mėšlynas traukė,

Jo prigimtis jame

Toliau gražiai gyveno.

Gal per ilgai galvojo,

Nes juodvarnis pakišo koją.