Kiekvieną raukšlę
Ant tavo kaktos
Išlyginu ir mintys
Tampa šviesios,
Tik tokią aš tave matau,-
Kaip šventame paveiksle,
Motule mano,
Vyriausioji sesuo,
Prieš Vėlines,
Po šventinių dienų,
Senatvėje sulinkusias,
Bet atminty vėl prisikėlusias.
Kas gali žmones skirstyti
Į jaunus ir senus,
O senas jau paniekintas?
Galbūt dėl to,
Kad apsiginti nebegali?
Ar yra tokia moteris,
Kuri nėra mama,
Neglostė kūdikiui galvos
Prieš tai jo nemylėjusi;
Iš kur ir nuo kada
Senatvė virto priekaištu,
Nejaugi paveldas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą