Kada esu žmonių būry,
Visi mane pažįsta,
Jaučiuosi savimi,
Gyvenimas kaip sviestas.
Gėriuosi būtimi,
Galiu neklausti vardo,
Niekas neklausinėja,
Kas, su kuo ir kaip
Kasdien draugauja.
O Lietuva tokia maža,-
Tarsi rasa ant delno.
Pakyla saulė danguje
Ir išgaruoja pažintys,
O kartais, net ir meilė.
Dabar tokie laikai,
Kada kažkas vis skambina
Ir nežinau dažnai,
Ar jau duris užrakinau,
Ar savas, o gal svetimas
Prie durų šlama...
Tiek to, nerakinu,
Tegu visi įeina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą