Ateina mintys

Lipšnus man primena

Nukritusį jau lapą,-

Labai gražus, išmargintas,

Bet nebegyvas,

Potekstė visai pilka.

Toks meilikavimas pritinka,

Kai kažkas vis nori

Būti nuolat giriamas,

O dar nėra už ką.

Mielesnis jausmas,

Kol dar lapas krinta

Arba skraidinamas

Net į girias kitas,

Kai iš paskos nespėja

Net ir vėjas kaukdamas,

Tada ir pakylėjimas

Prieš melą ir apgaulę

Ir noras grumtis

Už savo tiesas.

Kitaip lapas prilimpa,

Sušlampa kaip liežuvis,

Supūva ir mintis apkursta,

Jei kalba tik tuščias kalbas.

Suradau rasos laše parašyta

Jau vakar švietė

Fejerverkai prie Rubikių;

Ko ežeras nematė -

Taip per kiekvieną šventę

Jis gražiai nušvitęs...

Dieną saulutę debesėlis lydi,

O naktį mėnuo ieško

Žvaigždės pasiklydusios.

O mano akių ežeras

Vis tarp kalnų -

Ant vieno žiūri

Bernelis jaunas pasilipęs

Kaip gvazdikas,

Už kito kalno

Ir mergelė žemuogėlė

Rausta pasislėpusi...

Pakrančių medžiai

Dar papartį slepia,-

Meilė ateina ne visiems

Tiesiai į glėbį.

Man, kaip dažniausiai,

Tiktai jonvabalis lieka -

Šviečia, ilgai šviečia...

Jei netiki, ateik ir pažiūrėk.

Pastebėjimas (eilinis)

Kas negėrė, tas negers,

Nors žemelė apsivers.

Kaip įstatymą kraipysi -

Vis ant popieriaus rašysi.

Jaučio oda - ne mada,

Būtinybė kažkada...

Dabar tiek jų nebėra,

Būtų, oi, knyga stora:

Parašai visi netilptų

Ir išbluktų, išsitrintų...

Ką tada tie žurnalistai

Į tinklaraščius rašytų?

Žodis nieko nekainuoja,

Kas ką mano, tą ir tvoja...

Žodžio laisvė tam duota,

Kad su kuoka ar lazda

Musės mušti nėr kada...

Skundų knyga

Anais laikais,-

Kiek dar prisimenu,-

Labai buvo paklausios

Skundų knygos -

Vis rašė skundus

Vieni ant kitų:

Ir parduotuvėje,

Ir draugiškas kažkoks

Dar teismas buvo

Dėl nuogirdų painių.

Taip išaugino laikas

Netgi skundikų kartą,

Kurie bešmeiždami kitus

Ir patys grobė iš kitų,

Ir veltui gaišo laiką

Galvodami apie save,

Tiktai ne apie kitus,

Nes tam, deja,

Neliko netgi laiko...

Juk tokius šeimoje

Vadinome skundu maišu.

Melas

Pastebėjimas

Žmogus dažnai,

Kai pradeda meluoti,

Sunkiai ir sustoja,

Tarytum melas

Jau įgauna kojas -

Per lipnų purvą

Vis toliau klampoja

Ir kuo ilgiau,

Labiau meluoja...

Gal ir atsisuka kada

Ir pasižiūri,

Kiek liko tos tiesos

Ant trumpo tako,

Kurios ir melas šiek tiek turi.

Nė vienas pojūtis

Tiek žymių nepalieka,

Kaip melas vidury nakties -

Net žiburį užžiebia.

Kiti pamatę patiki,

Dažnai į jį atbėga

Ir nežinodami,

Kodėl ir ko,

Paploja net „valio“ surėkia,

O purvas iš po padų

Kaip juodas melas drebia...

Kuo tada tikėti?

Kviečiu prie arbatos

Rytais geriu vien kavą,

Kad nuo žiedų kvapų

Nesvaigtų taip galva,-

Turiu spaudimą mažą,

Nepakeliu net vakare...

Sakau, gal jau širdelė

Į senatvę sušlubavo,

Išsiplėtė nuo meilės,

Kuri buvo ne pirma,

O gal jausmai vėlavo

Ir prie arbatos kvietė

Tiktai vakare...

Saulėlydis ir tau

Į plikę atkeliavo,

Dar sėdime abu greta,

O uodas zyzia paausy

Tiktai sava kalba:

-Geriu tik gryną kraują tavo

Tik dėl vaikučių savo,

O meilė - būna ir nėra...

Baltas pudelis

Keistai atrodo žmonės,

Kurie kažkur kapstosi,

Ne ten ir krapštosi,

Seka visų kitų žingsnius;

Jie tik bailiai - ne vietoje suloja,

Nors dairosi budriu žvilgsniu.

Atrodo, net įkąstų artimui,

Kad pasirodytų pats sau

Iškilesniu ir gudresniu.

Patikimiausias - mažas pudelis,-

Toks išpraustas ir baltas,

Vis nukerpamas ir be kailinių.

Bet žiemą, rudenį jam šalta,

Todėl neloja net ant svetimų...

O ką žinai, gal pažintys pravers,

Kai nebus artimų.

(Daiktų pasaulyje)

Žmogus be akinių

Žmogus kažko vis ieško -

Kartais netgi nepametęs,

Nes nebeturi akinių,

Prie kurių buvo jau įpratęs

Ar prisiklausęs gudresnių.

Tie pataria arba šmaikštauja

Ir siūlo daug visokių akinių -

Nuo dulkių, betgi ir nuo saulės,

Kurią regėti turime visi.

Jei užsimerkęs, pasimetęs

Dar nežinoma ir kryptimi

Žmogus keliauja,

Nepadeda ir šimtas akinių.

Mokiniams

Svajonių vasara,
Kai suolas lieka vienas,
Į stovyklas ir kiemus
Bėga mokiniai.
Dabar atostogos -
Jų linksmos dienos,
Kiti jau rūpesčiai -
Gražūs darbai.
Susitikimai, festivaliai
Į dangų sielą kelia
Ir nusileidžia su daina,
Kur žemės motinos delnai.
Dar tiems linkėčiau
Gražaus kelio,
Kurie jau rinksis
Savo kelią į gyvenimą
Ir paukščiais skris
Svajonių išsipildymo takais.

Tėvynės nuostabi vaikystė

Tėvynė – džiaugsmas,-

Kaip dangaus erdvė -

Platus, beribis jausmas,

Amžių palikimas,

Gyvenimo gili prasmė

Ir prosenelių palikimas.

Čiurlena ašarų versmė...

Iš kur tiek imasi?

Negi beržų sula karti

Iš baudžiavos atklydo?

Tėvynė, mūsų giminė,-

Kaip rožėmis pražydusi.

Jazminų krūmas patvory,

Taip baltai žydintis...

Oi, kvapas sklinda iš toli,

Kalena gandras prie vaikų -

Atneš laimingą ir vaikystę

Į mano gimtinę.

Iš gyvenimo patirties

Ilgus metus laikiau papūgas,-

Visokių buvo rūšių ir spalvų,-

Vis krapšto viena kitą

Ir ko ten ieško vis nesuprantu.

Štai pagaliau viena nupliko

Ir nebeturi marškinių,

Tada ir pamačiau dalyką,

Kuriuo ir nelabai tikiu...

Tik vienos utėlės dieną išvydo,

O ji tik laksto prie kitų

Ir ieško, nuo kurios apsikrėtė,

Bet kitos veja po velnių.

Tėvų atsakomybė

Tėvai tiktai suaugę

Mylisi ir gimdo,

Kai turi darbą – ateitį,

Kuri labai vaikui svarbu,

Kas pradeda tai per anksti

Ir tokį klaidų žingsnį,

Paklysta lyg drugelis

Tarp margų žiedų...

Pirmiausia MOTINA

Ir geras TĖVAS yra atsakingi,

Kada sumanė Meilę,

Sielos tęstinumą giminės,

O tik pakui paklūsta kūnas -

Tai jau tik žemės priedermė.

Tėvai dažnai po metų

Pykstasi, net ir kariauja,

O vaiko ašara nurieda -

Žemei lieka tiktai patylėti.