Lipšnus man primena
Nukritusį jau lapą,-
Labai gražus, išmargintas,
Bet nebegyvas,
Potekstė visai pilka.
Toks meilikavimas pritinka,
Kai kažkas vis nori
Būti nuolat giriamas,
O dar nėra už ką.
Mielesnis jausmas,
Kol dar lapas krinta
Arba skraidinamas
Net į girias kitas,
Kai iš paskos nespėja
Net ir vėjas kaukdamas,
Tada ir pakylėjimas
Prieš melą ir apgaulę
Ir noras grumtis
Už savo tiesas.
Kitaip lapas prilimpa,
Sušlampa kaip liežuvis,
Supūva ir mintis apkursta,
Jei kalba tik tuščias kalbas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą