Kai priglaudi
Net tuščią sraigę,
Girdi: jūra šaukia -
Tai prigimtis atplaukia,
Kai gyvų nėra,
O vaikštome dažnai
Ir tarp savų, net artimųjų,
Bet nesigirdi šauksmo
Širdingo, nenumaldomo,
Kad žemė artima.
Yra dar girios,-
Jos savimi alsuoja,
Dainuoja paukščiais
Ir upeliukais teka
Iš grynų šilojų
Graži, tyra daina.
O aukštas kalnas
Panarinęs galvą stovi
Ir laukia, kad atskristų
Išdidus erelis
Ir susisuktų lizdą
Jo rankų delne.
Vis laukiame ir laukiame;
Tik iš kitų, deja...
Štai skrenda debesėlis,
Jis arčiau prie saulės
Ir krenta lietaus lašas
Tiesiai pas mane.
Dėkoju, kad esu
Ir tu šalia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą