Džiovinti obuoliai

Obuolius pradeda skinti anksti, kad nepagautų šalna. Rudeniniai patys ima byrėti arba jiems kėkštai padeda. Įkerta į šoną, o tie, neatlaikę skausmo rėkdami krinta. Sakai, kaip obuolys gali rėkti? Rėkia, ir dar kaip rėkia. Tokių net mama nerinkdavo.

-Jam skaudėjo, tai ir jums, vaikai, pilvą skaudės, kai suvalgysite.

  Dabar keista prisiminus jos žodžius, bet gal ir tiesa. Kas pajunta skausmą ir kitam papasakoja. Visi esame iš žemės, visi girdime, kaip skauda, tik niekuo negalima padėti. Ilgai jauti kaltės jausmą, nors iš tikrųjų net nepaaiškintum, kodėl ne tada , o po daug daug metų.

  Mamai visada, kiek ją prisimenu, vis kas nors skaudėdavo, todėl ir ji girdėjo ar jautė nerimą. Vaikai, kaip vaikai: vieni po upeliuką varlinėdavo, į ežerą lėkdavo ir lenktyniaudavo, kuris geriau plaukia ir kelis kartus apiplauks Elmiškių ežerėlį.. O mamai jau ir nerimas - širdį skauda, kad kas jiems neatsitiktų. Taip juk visas gyvenimas prabėgo.

  Obuolių rinkti ar skinti- nuobodokas darbas: tai šaka akį išduria, rankas susibraižai per neatsargumą. Dažnai net nesuprasdavau, iš kur pilni krepšiai ant suolo, o mama jau pjausto skiltelėmis obuolius - taip plonai, kas net persišviečia. Pamačiusi, kaip stebiu jos rankas, tik nusišypso:

-Greičiau išdžius.

  Įveria į vyžinę adatą storą drobinį siūlą ir duoda man suverti skilteles. Čia jau įdomus darbas. Veri ir svajoji: kaip panašu bus į seserų vienintelius stiklinius karolius, kuriuos aš netyčia sutraukiau, bet jos to nežinojo, nes taip niekada ir nebuvo išsitraukusios iš skrynios. O kaltės jausmas liko, neskauda, bet vis prisimenu.

  Veliau, kai jau kurdavo krosnį, obuolius pjaustydavo storiau. Tada supildavo vienu sluoksniu į skardines ir pakišdavo. Neprisimenu, kurie buvo skanesni: saulėje išdžiuvę ar krosnyje,- visi skanūs. Vėliau pati bandžiau savo vaikams džiovinti, obuolienes virti, bet taip ir likdavo iki pavasario...Vaikaičiams net nebandau siūlyti, nes ir krosnies nėra, tik gražūs prisiminimai.

  Obuolienės virdavo mama mažai, nes cukraus neturėjo. Už daržų ravėjimą prieš Kalėdas po penkis kilogramus iš kolūkio gaudavo visiems metams. Nusipirkti irgi nėra už ką, ką parduodavo turguje, tas išeidavo būtinesniems reikalams. Ir kas sugalvojo dabar, kad cukrus nesveika? Valgau, kada noriu, ir nieko. Dantys visi, o mama daug neturėjo.

-Kiek vaikų, visi po dantį pasiėmė,- juokais ar rimtai pasakydavo.

Tėtis visada turėjo kažkokį anekdotą. Kai skrebendavome parnešto cukraus maišelį, sakydavo:

-Man tėtis sakė, kad irgi nebuvo prie baudžiavos cukraus. Nupirkdavo iš žydo vieną gabalą,-o jis buvo su skyle viduryje,- pakabindavo virš stalo. Vaikai per stalą, kiek pasiekia, lyžt, o tas strikt į kitą pusę...Iš kitos pusės kitas lyžt, vėl atgal...

  Ir dabar nesuprantu, ar galėjo taip būti.

Džiovintų obuolių pynes pakabindavo ir ant eglutės. Buvo gražu ir gera, kad aš jas suvėriau ir sudžiovinau.

  Džiovinti obuoliai tikrai labai buvo skanūs.