Trispalvė

Ieškojau laimės

Ir ne aš, bet mes visi,

Stovėjome prie barikadų,

Bet ne visi savo kelius surado...

Visi po vėliava,

Tik savo, Lietuvos,

Kai kas ir ją prarado...

Vėl ieškome naujos tiesos

Ir naujo vado,

O vėliavos spalva

Prarado žadą...

Juk nejučia vėl grįžtam atgalios

Nulenkę galvas lyg be žado,

Nematome aušros,

Tik tamsą regime.

Nejaugi mūsų vėliava

Vėl raudonos spalvos?

Nebuvo jos ant barikadų...

Trispalvė plevėsuoja Gedimino bokšte

Ir klausosi, ką kalbame;

Vėl keliame ją, nešame

Lyg į paradą.

Oi, šūkiai nebe tie...

Save praradome?

Patarimas pavasariui

Pažinau bernelį vieną

Nuo vaikystės - vis tą vieną.

Ir mylėjau gulbinėlį,

Jauną tarsi ąžuolėlį...

Plaukėme per ežerėlį -

Saulė žiūri, mėnesėlis,

O valtelė taip siūbavo,

Kad į glėbį pasigavo;

Taip suspaudė, kad bangelė

Neišgriautų iš laivelio.

Nežinojau, ką daryti,

Už kurio krašto laikytis,-

Nepasiekiu abiejų,

O per vidurį juk tu...

Oi, bernelio rankos tvirtos,

Nereikėtų net ir irklų...

Yrėmės net iki kranto,

Kur pora gulbelių nardo,

Žiūrime į jas vienodai...

Ko ir mums nebūti poroj?

Kėlė jis mane į salą,

Net valtelė nesiūbavo...

Nuo to laiko dvi porelės

Plaukiojo po ežerėlį...

Gulbės dvi ir mes abu

Priperėjome vaikų.

Vasario nuotykis

Širšės tupiasi ant saulės -

Čia visa jų ir apgaulė.

Sėdasi tenai senukai,

Pakelia kepkės snapiuką,

Kad geriau matytų sodą,

Net ir akinius nuvožia.

Tada ir nemato blogio,

Kuris tyko jų panosėje...

O vapsva juk atspari,

Nors prisėdi, vis žavi...

Taip rainuotoji ir gelia,

Jei nekyli nuo suolelio...

Oi, kažkas dabar įgėlė,-

Juk žiema, vasario sniegas,

Visos vapsvos netgi miega!

Tėvų pavyzdys

Turėjau pavyzdį tėvų;

Daug ko nesupratau,

Kol augau,-

Vis būdavo jie prie darbų,

Bet akyse jų brendau.

Kur aš ėjau,

Jie matė ir pasaugojo,

Kad nepargriūčiau,

Nenusibalnočiau kelių,

Nesutikčiau blogo draugo...

Oi, upeliuku tik vasarą bridau,-

Pavasarį toks polaidis,

Kad ir tiltelį keldavo,

Nuplukdo rąstgalius,

Tėvelis vėl suręsdavo.

Dar ne savo galva ir gyvenau,

Tėvų klausiau,

Bet štai atėjo metas,

Kai mamą verkiančią mačiau

Prie tėtės karsto:

-Oi, Poviliuk, paimk mane greičiau!

Tik vieną kartą

Tokį vaizdą vaikai matėme...

.

Duona ir medelis

Smalsumas – geras bruožas,

Bet veda jis į neviltį visus,

Kas nori pasislėpti

Po medžių šešėliais,

Kurie vis auga aukštesni...

Dabar derlingos dirvos

Jau seniai apleistos,

Neapsimoka rugį beriant

Ir maldą kalbėti,

Kad jis kaip medis augtų,-

Atveš tos duonos kepalą

Ir pirksime už auksą,

Nuspręs už mus,

Ką reikia arti ar akėti...

Taip myliu tėviškės dirvonus,

Kurie augina juose naujus medelius,-

Tuščios juk vietos niekada nebūna -

Sapnuosiu duoną Lietuvos...

Prisėdau

Rašau visiems,

Bet artimiausi Jūs,

Brangieji mano anykštėnai,-

Čia ta pati šnekta

Ir tas pats vėjas.

Kada nuplėšia stogą,

Padėti skubame kaimynui

Ir ieškome vinių,

Kurie į gegnę sriegiami...

Kada tvirta troba

Ir giminės ateina,

Prie stalo kiekvienam vieta

Ir krėslą statosi šalia

Pats šeimininkas.

Tada prasideda kalba

Apie gerus metus

Ir derlių menką,

Apie išgulusius rugius

Nuo trąšų pertekliaus,-

Kiti, tolimesni, gal to nepastebi...

Iš skeltanagių pasaulio

Šuns pamąstymai

Geriausia būti avinu,-

Kiek kerpa,

Bet ir vėl atauga

Ir užsispyręs ne menkiau

Negu kaimynas,

Bet ne visai draugiškas...

Ragai panašūs,

Bet ano vilnų nėra,

O gal tik nekerpa?

Kažkur visų ir pateles

Vienodai melžia...

Visokio pieno ragavau,-

Skystesnis kiek, bet skalsus.

Prisiminiau kalbas,

Kad pats išmintingiausias

Yra asilas...

Sutinkate?

Dieną matomi

Visi taip nori būti gražūs -

Gėlė, žolė,

Net ir varlė,-

Pasipučia tik žandus

Žalias mažis

Ir kurkia,

Kad visi girdėtų,

Nors tu ausis užsikimšk...

Dar ne pavasaris,

Bet jau mačiau ir kėkštą -

Kuoduotas toks

Ir raibas kaip genys;

Prieš ką jis nori pasirodyti,

Tokių - visas būrys...

Net naktį girdisi pelėda -

Jinai pilka visa,

O jos vaikų nemato nieks...

Kiek jų?

Viens, du, trys...

Kam teks blynas

Mano Valentinas,

Vai, pro tvorą žiūri,

Kaip aš šluoju trobą,

Kepu miltų blynus.

Vis ūsą paraito,

Akinius pataiso...

Gal kreiva jau aš bobelė

Receptų nepaisau?

Dedu du kiaušiniu,

Miltų - tik stiklinę,

Pieno gryno, nenugriebto,

Net visą puodynę.

Tešla brinksta, pučiasi,

Kaip mano sijonas,

O už lango, žiūriu,

Stovi kitas – Jonas.

Kaip reikės dalintis

Vis tais pačiais blynais,-

Akių nenuleidžia

Mano Valentinas...

Kregždės prisiminimai

Prisimenu,

Kartą šarka pamokė:

Tik nesigirk,

Kad tau viskas gerai;

Turi ir namą po pastoge,

Čia pat vanduo ir molis -

Užsimaišai,

Naujus statai ar tik taisai

Ir nardai visiems po langais.

Jei kartais barasi,

Kai rytais šluoja,

Kad ten tavo vaikų vien pliurpalai,

Vis tiek gerai,

Kada sugauni musę

Ir būna švaresni namai.

Pažiūri,

Kaip dangumi tu nardai ,

Dažnai pavydi skrydžio;

Negerai...

Tupėtumei pakrūmėje

Ant plono alksnio,

Taip, kaip ir aš,

Ir nepakliūtum po akim.

Galėtum vogti kiaušinius

Ir būtum mano draugė.

Gerai?

Eilinis pastebėjimas

Vieni sėja,

Kiti rauna

Ir nė vieni nebadauja.

Kas išdygo,

Nepaslėpsi,

Reiks usnis

Iš jų ravėti...

Gal ridikas,

Gal pupa -

Bus ir derliaus

Šis bei tas.

Jei netikę šeimininkai,

Daržas dagiliais užninka.

O iš jų kokia nauda?

Po ganyklas pūką neša,-

Visa avinų banda

Vilną šiurkščią graudžiai peša.

Oi, dabar visi vaikai

Kedens vilnas ne veltui...

Minimumas garantuotas,

Tik labai visas dygliuotas.

Šypsena

Draugams Anykštėnams

Man šiandien gera -

Saulė prieš akis

Ir aš nešu ant delno

Dangų mėlyną,

Nakties mėnulio pilnatį,

Tavo žvaigždžių akis

Ir šypseną padalinu,-

Ji nieko nekainuoja -

Tai tik laimė.

Ji dar nepamatuojama,-

Tai tolimas pakrantės švyturys,

Į kurį visi plaukiame,

O jo šviesa

Į jūrą atveria duris,

Svajonės ten išplaukia.

Kada sugrįš laivai

Ir šypsena nušvies motulės veidą,

Tada manysiu,

Kad ne veltui tau nešiau,

Savo mintis, lyg sielos veidrodį.

Kasdienės situacijos

Kvailų žuvų nėra,

Tik tos į bradinį patraukia,

Kai būna dar pavasario vanduo,-

Kaip purvina bala,-

Tada ir kuojai

Plaukai pasišiaušia,

Nemato pinklių,

Girdi, ką pati girdėti nori,

Ir žodis „myliu“skamba ausyse.

Žiūri į atvaizdą vandenyje -

Dar toks žavus ir jaunas,

Duobutė net skruoste,

O kada iš vandens ištraukia,

Žuvelė net suklinka:

-Kokia šiurkšti barzda!

Bet tada jau keptuvė laukia:

-Gerai bus neskusta...

Vilkas ar meška

Meška ir pasakoje

Smerkia žmogų,

Kuris palieka kitą bėdoje,

O pats jau kitą kartą

Vaiko musę draugui

Ir visi žino,

Kokia buvo pabaiga...

Tas pats gyvenimas,

Tas pats ir patyrimas,

O gimęs tik meška

Visada randa pasiteisinimą,

Kad bėgdamas nuo vilko,

Vėl pakliūsi į tą patį mišką,

Kur slampinėja ir meška.

Išsaugoti prisiminimai

Gyveno giminės žmonių

Ir dabar tebegyvena,

Kur gera ir gražu,

Ten kėlėsi nuo seno.

Statė pilis, aplink mažus namus,

Kiti irgi norėjo

To pat gero;

Dabar tik stebimės,

Kas sugalvojo tuos karus,

Nesantaiką nuo amžių.

Kur jūra mėlyna,

Toks pat net ir dangus,

Norėtųsi, kad liktų atmintis,

Kokia ir šimtmečiais neseno.