Pažinau
bernelį vieną
Nuo
vaikystės - vis tą vieną.
Ir mylėjau
gulbinėlį,
Jauną
tarsi ąžuolėlį...
Plaukėme
per ežerėlį -
Saulė
žiūri, mėnesėlis,
O valtelė
taip siūbavo,
Kad į
glėbį pasigavo;
Taip
suspaudė, kad bangelė
Neišgriautų
iš laivelio.
Nežinojau,
ką daryti,
Už kurio
krašto laikytis,-
Nepasiekiu
abiejų,
O per
vidurį juk tu...
Oi,
bernelio rankos tvirtos,
Nereikėtų
net ir irklų...
Yrėmės
net iki kranto,
Kur pora
gulbelių nardo,
Žiūrime
į jas vienodai...
Ko ir mums
nebūti poroj?
Kėlė jis
mane į salą,
Net
valtelė nesiūbavo...
Nuo to
laiko dvi porelės
Plaukiojo
po ežerėlį...
Gulbės
dvi ir mes abu
Priperėjome
vaikų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą