Smalsumas
– geras bruožas,
Bet veda
jis į neviltį visus,
Kas nori
pasislėpti
Po medžių
šešėliais,
Kurie vis
auga aukštesni...
Dabar
derlingos dirvos
Jau seniai
apleistos,
Neapsimoka
rugį beriant
Ir maldą
kalbėti,
Kad jis
kaip medis augtų,-
Atveš tos
duonos kepalą
Ir
pirksime už auksą,
Nuspręs
už mus,
Ką reikia
arti ar akėti...
Taip myliu
tėviškės dirvonus,
Kurie
augina juose naujus medelius,-
Tuščios
juk vietos niekada nebūna -
Sapnuosiu
duoną Lietuvos...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą