Onytės pasaka

 

Kažko lyg trūksta,

O gal tiktai gaila, –

Nebeturiu lėlės,

Onytės skudurinės,

Iš praeities senos...

Kažkas pasiūlė

Nusipirkti aidą,

Apsišaukėlį iš miško,

Nuo aukštos kalvos…

Kažko neišgirdau, –

Atsiliepiau į aidą,

O jis paliko,

Pakilo į dangų,

Į kitką išmainė,

Neturiu pasakos,

Nebėra mamos…

Kam pasiguosiu

Šerkšnotą žiema,

Prie ko priglausiu galvą,

Kas man mylimą

Šiandien atstos?

Ona Baliukienė

Po pamokų

 

Prisimename darbus,

Kai būna ir šventės,

Laisva diena – po pamokų,

Kada nesėdi per naktis

Ant stalo užsikvempęs,

Nebrauki per sąsiuvinį

Raudonu pieštuku…

Raides gali pabraukti,

Kitą kartą pataisyti, –

Taip auga ir žmogus,

Kai priima, kas pasakyta,

Ir prideda savo faktus…

Nebeskiriu nė vienos raidės, –

Visos jos vienodai brangios,

Nebevingiuoju – per vėlu,

Dabar man – tikra šventė,

Kai galiu sveikinti visus,

Suaugusius vaikus

Ir savo mokinius,

Į save jau panašius.

Ilgaamžis medinukas

 

Medis – patvarus,

Iš jo išdrožti galime

Ir jaunus, ir senus,

Žilus žmogeliukus,

Gražius ir panašius į velnius…

Iš nupjautos šakos

Ar šiaip – kada vėjas nulaužia,

Renkame į save vis panašius,

Papuošiame ir vilna,

Arklio karčiais,

Avies kailiu…

Pritinka balto beržo

Švytintis liemuo, –

Balti patampame,

Kada pasenstame,

Gyvybę saugome savo vaikams, –

Auginame ir glostome

Vaikaičių galvas...

Labai jau skauda,

Kai ne laiku nupjauna.

Dviese

Laimingi metai

Laimingas būni,

Kai kasdien jauti

Ištiestą ranką,

Šaukiančią ir mielą,

Drauge žinai ir nueitus kelius,

Jie spartina ir rudeniop žingsnius

Per sulytą pievą…

Voratinklius kilnoja kojos,

O akyse – šviesa,

Nuo ryto iki vakaro

Ir įdienojus…

Glaudžiu ramunę prie širdies –

Balta, tarsi puta, skrajoju,

Atplaukia per bangas dvi gulbės,

Nulenkia galvas

Ir visi dėkojame

Už viską visada ir su visais,

Ką gyvenime patyrėme,

Nuo pat mažų dienų,

Jaunystės šėlstančios metus,

Kad ligi šio rudens,

Dar apie laimę

Pasvajojame…

 

Gėrio angelas

 

Iš mūsų gimtos žemės –

Akmuo ir geležis

Ir birus geltas smėlis,

Kalnai – tai priekalas,

Ant kurio vis kalame

Savo mintis ir darbus,

Angelo sparnais skrajojame,

Į patį dangų žiūrime,

Ant rankų laikome kantrybę,

Pagarbą kitiems iškėlę…

Žmonės – angelai,

Jie kuria ir svajoja,

Pastato ir miestus,

Sumūrija bažnyčias,

Kryželiuose ir saulę atkartoja…

Lenkiuosi žemei,

Dangui padėkoju.

Gerumo skambesys

 

Skiriu draugei 

Žmogaus gerumo

Nepasversi ant svarstyklių,

Nepapuoši auksu,

Tiktai papuoši gerumu,

Kai akyse matau

Du žiburius suspindusius,

Jaučiu, kaip kvepia rojus,

Levandomis pašventintu kvapu…

Tegu tau suskamba

Šį vakarą ir Aušros,

Šv. Onos bažnyčios varpas, –

Jo skambesiui nėra ribų,

Kiekvienas geras žodis

Skelbia laimę,

Kad tu esi šalia

Visų mano gerų draugų.

Sėkmės smiltelė

 

Sėkmė ir nesėkmė –

Tik vienas žingsnis,

Gerovę kuriame visi

Ir nematai šalia,

Ką paima, kam nepriklauso,

Arba priklauso žemėje

Visiems…

Upelis įteka į upę,

O jis iš ežero, versmės,

Menka srovelė sūkuriuoja,

Traukia smiltis prie savęs

Ir plauna purvą,

Pakastą giliai…

Smėlis – auksas,

Juo statomi namai,

Sutvirtinami pamatai,

Lengvai byra nuo kalno,

Ant kurio užlipai, –

Daugiau iš žemės

Į dangų ir nepasiimsime,

Sėkmė paliks čionai.

Mokytojo laimė

 

Per daugel metų įpratau –

Stovėti prie švarios lentos,

Joje rašyti taisykles,

Klaidų analizes,

Vis atsisukti ir matyti

Mokinių smalsias akis,

Ar jie suprato,

Kad ir nepasako garsiai…

Kiekvienas turime ir nuojautą,

Netgi kelias akis,

Į gylį skverbiamės, –

Daugiau pasako rankos mostas,

Viso kūno judesys,

Veido raukšlių klostės,

Jei žiūri su meile…

Kas rytą praveriu akis,

Dangus vis pasitinka dieną –

Mėlynas ar ūkanotas –

Užtenka vieno žodžio:

„Skrisk’’, –

Pakyla nuo lentos

Sparnuotas žodis…

Vaiko švari sielos lenta –

Didžiausia mūsų laimė.

Gyvenimo prasmė

 

Neieškau kitų sielų labirintuose

Savo gyvenimo prasmės,

Nes jų mintis – tai jų ir nuosavybė,

Nekopijuoju ir kitų paveikslų,

Jeigu piešiu – tik iš akies,

Kas tąkart atsisuko veidu,

Pasirodė…

Pasikeitė gyvenimo prasmė,

Niekas pirštu nerodo,

Kad karalius nuogas,

Neprikaišioja, kad valgo veltui

Kitų užaugintą duoną, –

Pasiskirsto gėlėmis

Ir uogomis…

Artojui lieka – tik kąsnelis

Iš supiltų aruodų,

Palaidoja jį artimieji,

Kaip sugeba,

Su baltų gėlių puokšte

Ir be fanfarų,

Bile tik ne nuogą…

Sumoku už savo klaidas,

Jeigu ne prakaitu – tai nors trumpa malda,

Kas vakarą sakau:

„ Atleisk man’’, –

Gyvenimo prasmė ir po velėna užkasta,

Tereikia ją atversti,

Tarsi plaukų sruogą.

Vėjo malūnėlis

 

Gyvenu, kaip gyvenau, –

Daug pamačiau,

Ko būtinai norėjau,

Daug pajutau,

Ko nereikėjo…

Linkau nendre ir smilga, –

Vėjas to norėjo,

Kam pasiskųsi,

Jis visada bus galingesnis,

Nulauš, jeigu spyriosiesi,

Įrašys vardą ant smėlio,

Kad ir visi žinotų,

Kaip bangose paskęsta

Vėjo malūnėliai…

Gyvenu, taip ir gyvensiu,

Akis pridengusi

Nuo smėlio.

Pažintis su savimi

 

Per vieną dieną

Tiktai žiedas išsiskleidžia,

Pasveikinu saulėtekį ryte,

O mano dienos – bėgsmas,

Kaip voverės rate:

Paglostau plaukus – pasikeitę,

Nauja raukšlė veide,

Labiau sugrubę pirštai, –

Mintis, atrodo, dar tokia lengva…

Gyvenimas – iš gilumos,

Semi – nereikia svirties,

Laša – tik po vieną lašą,

Kas buvo kibire,

Geriu iš savo šulinio,

Palaiminti lašai – geriau,

Negu sausra.

Nereikia muzikai sparnų

 

Tapau lengva,

Pakilus į padangę plunksna,

Nukritusi nuo paukščio

Ištiestų sparnų,

Visai viena skrendu

Per melsvą dangų,

Įkvėpti oro, kuo giliau,

Galiu…

Esu lengva –

Štai groja tango,

Niekada nešokau dar su vėjeliu,

Jaučiu tik tavo

Laikančią ištiestą ranką,

Sukuosi išgirstu ritmu

Visai viena,

Be jokių pojūčių kitų, –

Taip lengva

Skrist su vėju,

Be sparnų…

Po daugel metų

 

Ona Baliukienė ir mokinys 

 

Po daugel metų, –

Rodos, tolimi keliai,

Bet greta – mūsų pėdos,

Jos minamos giliai,

Kartodavosi vis kiekvieną,

Naujai nušvitusį rugsėjį…

Kiekvieną dieną daugel metų

Žiūrėjom viens kitam ir į akis,

Kai skaitėme tą patį tekstą,

Nušvisdavo kitaip ir „ Laimės žiburys’’,

Kvepėdavo, lyg duonos kepalas,

Naujai atriektas…

Po daugel metų susitinkame

Jau naujame kely –

Abu žili, sunku ir atpažinti,

O akys šviečia laime, –

Du žiburėliai iš aukštų kalvų,

Anykščių ir Vilniaus.

Bevertės pastangos

 

Man gaila medžio,

Nulaužtos šakos,

Net lapo, gelstančio

Prieš laiką…

Man gaila paukščio,

Nepakylančio iš lizdo,

Kai tam atėjo metas,

Savas laikas…

Man gaila nužydėjusios gėlės, –

Kaip atgaivinti grožį,

Kaip ją laistyti,

Ir vienas žiedas –

Skaudi netektis,

Visiems yra brangus gyvenimas

Ir laikas…

Man gaila,

Be vertės praleisto

Laiko.

Žvirblis

 

Visos dovanos,

Kaip ir ta laimė,

Ateina pavėluotai,

Kai mažai tereikia:

Turiu karolių, segių,

Suknelių padėvėtų,

Pasidažau ir sėdžiu, –

Ko man daugiau reikia,

Senam bėdžiui…

Turiu gėlių ant stalo

Nuo praėjusio gimtadienio,

Jos dar nenuvyto,

O niekas šiaip jau

Nepasikeitė…

Tik nebegroja už langų

Man serenadų

Nupirkti muzikantai,

Taurėje išsivadėjo vynas,

Pursluose paskendo laikas,

Liko rankoje sugautas paukštis –

Žvirblis.

Gyvenimo krepšelis

 

Negali būt, kad senstame,

Nes mokomės vis iš gyvenimo,

Paskui į dangų žengiame,

Drauge ir patirtį

Tenai nusinešame ir daliname,

Tarsi atlaisvinam gėlių krepšelį…

Negali būt, kad nueini į pragaištį, –

Kiekvienas žingsnis –

Vis kitiems,

Juk tu tiki, kaip aš,

Kad amžinas mūsų pasaulis,

Kol augs medelis

Ar gėlė…

Negali būti, kad esi senelis,

Jaunystės akys žiūri

Iš vaikaičių foto

Naujame albume,

Tik kažkodėl tu – apačioje,

O jie jau – viršuje…

Negali būti, kad greit prabėga vasara,

Jinai sugrįš ir kitąmet,

Tik mes žiūrėsime į nauja daigą –

Gėlės, medelio –

Matysime jį ir vaikaičių akyse , –

Jie bus panašūs į mane,

Tave…

Grožio paslaptys

Iš prigimties gėlytės būna gražios, –

Papučia vėjas,

Sušukuoja ir pašiaušia,

Saulutė spalvina ir laukia,

Kad jų visi lapeliai

Išsiskleistų ir debesyse…

Nebežinau, ar ji – gėlė,

Ar moteris, mergelė,

Su balta ar geltona skarele,

Kai plaikstosi bangelės

O meilės apskritimas –

Sielos viduje…

Po daugel metų spalvos blanksta,

Bet pasilieka grožis akyse, –

Metai nubalino mane,

Kaip ir tave.

Palinkėjimai

Niekam nesakau „sudie’’, –

Tikiu, kad susitiksime,

Jeigu ne čia – tai vis kažkur toli:

Ant vieškelių paklydusių,

Prie upės tekančios,

Gėlių puokšte pasidalinsime…

Niekam „ ateik’’ nesakau,

Kai saulė leidžiasi už miško,

Tegu paukšteliai ramiai miega,

Saugo savo vaikelius,

Kaip ir mes savuosius

Mylime…

Niekam bloga nelinkiu, –

Tegu saulutė šviečia,

Žvaigždynuose sau kelio ieško,

Pasuka kelrodę į keturias puses,

Sustok tiktai

Prie savo kiemo.

Laimės pėdos

Gyvenimo akimirkos –

Tai laimės pėdos,

Jas randame tik eidami,

Įspausdami naujas

Senųjų vietoje,

Kurias įmynė motina senolė,

Lazdele pasiramsčiuodamas

Pražilęs tėvas,

Trys seserys

Ir broliai devyni…

Laumės pėda – vystyklai plaunami,

Kai gimsta kūdikis,

Pažiūri į akis,

Oi, kokia laimė atsivėrė

Mylinčiai motulei,

Jaunam tėveliui su dvylika mėnesių –

Pilnatimi…

Pasakų pradžia,

Visos legendos – mūsų prosenelių mintys,

Gilios pėdos,

Įspaustos mums į atmintį,

Gyvename tik su jomis,

Žiūrime į dangų

Ir jų akimis…

Miško aidas

Dalinamės džiaugsmu,

Jis visada atliepia

Miško aidą,

Dalinamės ir dangumi,

Kur paukštis kelią

Pagal žvaigždynus susiranda,

Dalinamės žodžiu

Su artimu man mintimis,

Kuris mane supranta,

Širdies dūžius girdi, –

Skrendame…

Dalinamės svajonėmis,

Kurios į aukštį,

Taip į gylį,

Nuolat brendantys,

Savo kelią susiranda...

Laikas patikrina visus,

Kurie atliepia

Miško aidą.

Gyvybės tęstinumas

Dangus suteikė man laimę –

Gyventi tarp gentainių,

Nedalomą padovanojo

Kūną – sielą,

Palaimino ir maldoje –

Mylėti motiną ir tėvą,

Vieną vienintelį

Kūrėją.

Ne rojus žemėje,

O jį mes kuriame

Pažinę Dievą,

Kuriam ne svetima kančia,

Laisva valia pasirinkta

Mirtis, prisikėlimas, –

Kas žemėje,

Tas bus ir danguje –

Žaltys, Adomas, Ieva.

Lelijų apsupty

Sugrįžtu po kelionės, –

Tolimos ar arti, –

Jaučiu nuovargį menką,

Šventą kvapą namų,

Nes žinau, kad vis laukia,

Pasitinka prie durų,

Šiltą žvilgsnį matau

Artimųjų akių

Visai iš arti …

Taip gyvenime lemta –

Sugrįžta, sulauki,

Ko anksčiau netekai, –

Įspūdinga senatvė,

Kai langai į pasaulį

Visada atviri.

Akimirka

Kas buvo vakar –

Jau į praeitį

Laikas nurašė,

Pamiršk ir eik…

Kas rytoj bus,

Niekas neišbūrė,

Tiesiai nepasakė,

Atsitiesk ir kurk…

Niekas dar nesugeba

Sujungti praeities

Su šia diena, –

Nes jinai – plaštakė,

Pamoja saulei sparneliu,

Prisiglaudžia prie žemės

Ir virsta sidabru...

Padėk atrasti vietą ramią,

Nesigailėk –

Visų tokia lemtis, –

Sparnai sudyla ir nebekelia

Aukštyn,

Akimirką gražiai priimk…

Kalnas

Kada lyja,

Sakau tyliai:

– Rasos krenta iš dangaus…

Kada saulė šviečia,

Nusišypsau ir sakau:

– Kiek palaimos žemėje

Iš paties dangaus…

Kada žvaigždės mirga,

Svajose paskęstu ir sakau:

– Niekas taip manęs nemyli,

Kaip mėnulio pilnatis,

Kai jį matau…

Tada laimė lydi ir einu,

Neaplenkiu kalno,

Vis į jį lipu,

Dega žiburys J. Biliūno,

Taip šiandien saugu,

Juozapotos akys vis dar spindi:

„ Šitiek ponų, kur manasis,

Kurgi tu’’?

Laimės ženklai

Mergaite, tyrų vandenų,

Lino spalvos akelėmis,

Tau tinka rūbai ir pajūrio,

Smilčių geltonų,

Skalaujamų vilnelėmis…

Mergaite mano brangi,

Į dangų atsigręžusi,

Tau tinka šydas debesų,

Ant skaisčių skruostų –

Po lietaus lašelį…

Mergaite, tu – kūrėja,

Kaip žemės daigas,

Numylėtas saulės,

Niekam neskyriau šitiek posmų,

Tiek sykių nesakiau „myliu’’,

Gal tik savo mamytei,

Mylimam tėveliui,

Savo vaikams ir šeimai,

Linkėdama tik laimės, –

Su tavimi man vaikščioti

Buvo gera.