Iš prigimties gėlytės būna gražios, –
Papučia vėjas,
Sušukuoja ir pašiaušia,
Saulutė spalvina ir laukia,
Kad jų visi lapeliai
Išsiskleistų ir debesyse…
Nebežinau, ar ji – gėlė,
Ar moteris, mergelė,
Su balta ar geltona skarele,
Kai plaikstosi bangelės
O meilės apskritimas –
Sielos viduje…
Po daugel metų spalvos blanksta,
Bet pasilieka grožis akyse, –
Metai nubalino mane,
Kaip ir tave.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą