Kalnas

Kada lyja,

Sakau tyliai:

– Rasos krenta iš dangaus…

Kada saulė šviečia,

Nusišypsau ir sakau:

– Kiek palaimos žemėje

Iš paties dangaus…

Kada žvaigždės mirga,

Svajose paskęstu ir sakau:

– Niekas taip manęs nemyli,

Kaip mėnulio pilnatis,

Kai jį matau…

Tada laimė lydi ir einu,

Neaplenkiu kalno,

Vis į jį lipu,

Dega žiburys J. Biliūno,

Taip šiandien saugu,

Juozapotos akys vis dar spindi:

„ Šitiek ponų, kur manasis,

Kurgi tu’’?