Mokytojo laimė

 

Per daugel metų įpratau –

Stovėti prie švarios lentos,

Joje rašyti taisykles,

Klaidų analizes,

Vis atsisukti ir matyti

Mokinių smalsias akis,

Ar jie suprato,

Kad ir nepasako garsiai…

Kiekvienas turime ir nuojautą,

Netgi kelias akis,

Į gylį skverbiamės, –

Daugiau pasako rankos mostas,

Viso kūno judesys,

Veido raukšlių klostės,

Jei žiūri su meile…

Kas rytą praveriu akis,

Dangus vis pasitinka dieną –

Mėlynas ar ūkanotas –

Užtenka vieno žodžio:

„Skrisk’’, –

Pakyla nuo lentos

Sparnuotas žodis…

Vaiko švari sielos lenta –

Didžiausia mūsų laimė.