Gyvenimo prasmė

 

Neieškau kitų sielų labirintuose

Savo gyvenimo prasmės,

Nes jų mintis – tai jų ir nuosavybė,

Nekopijuoju ir kitų paveikslų,

Jeigu piešiu – tik iš akies,

Kas tąkart atsisuko veidu,

Pasirodė…

Pasikeitė gyvenimo prasmė,

Niekas pirštu nerodo,

Kad karalius nuogas,

Neprikaišioja, kad valgo veltui

Kitų užaugintą duoną, –

Pasiskirsto gėlėmis

Ir uogomis…

Artojui lieka – tik kąsnelis

Iš supiltų aruodų,

Palaidoja jį artimieji,

Kaip sugeba,

Su baltų gėlių puokšte

Ir be fanfarų,

Bile tik ne nuogą…

Sumoku už savo klaidas,

Jeigu ne prakaitu – tai nors trumpa malda,

Kas vakarą sakau:

„ Atleisk man’’, –

Gyvenimo prasmė ir po velėna užkasta,

Tereikia ją atversti,

Tarsi plaukų sruogą.