Pasakų kūrėjai

 

Virš debesų – saulutė,

Kur galima aukščiau pakilti,

Nebent svajonių muziką išgirdus

Nuo žemės į žvaigždes

Nuskrist ir įsikurti,

Pasveikinti ten užsibuvusį

Mažąjį princą,

Padėti rauti baobabus,

Rožę pasodinti.

Pasiekta planeta –

Meilės sala,

Nuo šios ir galima

Kas dieną atsispirti…

Kas lieka neiškirsta širdyje,

Atauga piktžole nauja

Po uždegtais žibintais

Ir geri norai miršta.

Sugrįžk naujai į žemę

Nevilties iškankintas, –

Tu – pasakų kūrėjas,

Drauge – Mažasis princas.

Šviesos kodas

 

Rašau ne muziką,

O paprastus žodžius,

Jie nuskamba tada,

Kai tavo pirštai liečia

Juodus ir baltus klavišus,

Pritaria kiti instrumentai...

Dainuoja apie laimę

Jauni žmonės,

Išsiskyrimo dar nepaliestus

Jautrius jausmus

Žodžiais pakartoja…

Išgirdus skleidžiasi gėlė

Ir vyšnios žiedas,

Byra baltos ievos snaigėmis,

Alyvose kvepia

Meilės žodžiais…

Taip rašome kiekvienas

Savo meilės kodą, –

Gyvenimas – gražus,

Muzika – sielos giesmė,

Nepasibaigianti šviesa –

To ir mus išmokė

Pasakyti žodžiais.

Baltos žvaigždutės

 

Anksčiau arba vėliau

Nuskins šalna

Ir paskutinius žiedelius,

Rašys ant ledo

Šaltis savo pieštuku

Baltas gėles

Ir snaigių žvaigždutes

Visur barstys,

Į kupetas sutvirtins…

Randu į snaiges panašių

Vėlyvų rudens gėlių,–

Jos trapios ir nežymios,

Kaip ant mažų langų

Senoj tėvelių pirkioje,

Mano svajų sodyboje …

Papūčiau šiltu kvapu –

Ištirpo, lyg nuvyto,

Žiūriu į pievą –

Balta, tuščia,

Tik kiškio pėdos

Zigzagais išbarstytos…

Laukai, laukeliai,

Kiek ilgų dienų

Reikės dar jums kentėti,

Kol prisikels nuo pat šaknų

Nauja gėlės žvaigždutė –

Kitų metų tiltas?..

Ačiū gydytojams

 

Brangiausia,

Ką mes turime –

Sveikata,

Kol nieko dar neskauda,

Pamirštam apie ją, –

Pavasaris vilioja,

Per vasarą žiogeliais

Grojame,

Ruduo ateina į namus,

Jau gelia sąnarius,

Tada primename

Gydytojus…

O šis aplanko

Ir vaikų sodus,

Leidžiasi pėsčiomis

Po kalnelius,

Ruduo – raudonas,

Kaip ugnis,

Vėjelis pučia viltimi,

Kas suserga,

Sugis.

Kėdės

 

Nematuokime kėdžių –

Tik sau,

Jeigu jos ant kalnelio

Ir viešos, apšviestos,

Vienas patrauks,

Kitas pastums,

Dar sušlaps,

Nusidėvės padėvėtos, –

Nesuriškim grandinėmis,

Kol yra kitoms vietos…

Kėdės turi istorijas:

Seks ir seks iš paskos, –

Režisūra – kita,

O kojos – tos pačios,

Ir stovės išsiviepusios –

Nė iš vietos…

Kas kelintus metus

Kėdės taip susidėvi,

Neužtenka pakeisti vien drobę,

Po jomis – dar ir spyruoklės,

Kurios šauna į orą,

Jei kreivai atsisėdi…

Oi, tos kėdės,

Kaip įprantam sėdėti.

Žodžio keliu

 

Nuo pirmų mokyklų

Ir nuo Donelaičio

Mokomės rašyti

Ir kalbėti sklandžiai.

Knygose sugulę

Tūkstantmečių mintys,

Kaip tvarkyti ūkį,

Kaip jame gyventi.

Tėvų pėdas mena

Rudenį arimai, –

Tiesias lygios vagos,

Tarsi smuiko stygos.

Kas neužrašyta,

Pasakomis virto,

Šis minčių aruodas

Vaikučiams paskirtas.

Pakeiti dar žodį,

Pridedi ir savo,

Garsiai padainuoji,

Atsiras naujadaras.

Nebijokim žodžio, –

Jis visus sujungia,

Sanskrito lentelėse

Savo būtį pildome.

Pranašas rudens

 

Išsirita ir žiojasi

Lizdelyje paukštelis,

Skruzdėlė mankština

Plonus sparnelius,

Ropoja, skrenda, –

Suranda kelią į namus…

Mažas – angelas,

Dar nepažįsta melo,

Tiki ir pasakos

Laiminga pabaiga,

Tėvų kalba…

Ką gauname užaugę?

Pažįstame pasaulį,

Pirmą meilę,

Išsiskyrimą ir apgaulę,

Bet norisi sugrįžti

Į vaikystės pasaką,

Kaip į pirmą namą,

Kur supdavo mama,

Ratelį mindama,

Drobelę ausdama…

Išsiplečia ir glaudžiasi

Buvę silpni sparneliai –

Skristi maga, –

Nebebijau nakties,

Auga ir užaugo

Kieme klevas,

Pagelto pranašas rudens…

Per ledo tiltus

 

Atrodo, kad einu

Per pirmą ploną ledą,

Apačioje dar želia

Žalia žala žolė,

Srovė šukuoja

Ir vėl plaukus velia,

Žuvelės maistą renka,

Prigludęs guli akmenėlis,

Prispaudęs baltą smėlį...

O kas giliau?

Į kitą krantą bėgu,

Lieptas – toks nepatvarus,

Kas jį sunėrė?

Šaltas rudens vėjas,

Vanduo, dangus –

Ir šiandien mėlynas,

Pasaulis – toks platus,

Kaip mažo vaiko – tyros,

Kaip akys mylimo žmogaus...

Ledo tiltas sutraškėjo

Ir nubudau.

O kas toliau?

Lietuviškos uogos

 

Pas mus – žiemos šaltos,

Kartais – gilus sniegas, –

Visos gėlės miega,

Nerasi ir vaisių,

Nebent rausvą spanguolę,

Kyšančia iš kelmo

Saulėtoje vietoje…

Kad ilgiau derėtų,

Šalčiui atsispirtų,

Kryžmina ir uogas,

Kitaip ir vadintas:

Žemuogės – vazone,

Kieme – šilo uoga,

Avietė raudona

Rudenį prinoko…

Šviežio ridikėlio,

Kai užsinorėjo,

Šiltnamį pastatė, –

Apsaugo nuo vėjo…

Saulės sunokintą

Rasi miške uogą:

Pievoje ankstyvą žemuogė prinoko,

Sėdi ir dirvone,

Raškai – smaližiauji, –

Čia – spalva kitokia,

Kitas kvapas saujoj.

Pagerbkime jurginą

 

Jurginai – sena mūsų gėlė,

Laikydavo mama šaknis prie bulvių, –

Buvo kalne smėlio duobė,

Apipinta žilvičių lazdomis,

Kai kurios ir medeliais virsdavo.

Nukasdavo dar prieš šalnas,

Prieš saulę padžiovindavo,

Tada tiktai į duobę patalpindavo.

Jurginų šaknys būna sveikos,

Nušluostytos nuo molio, –

Molis saugo tik obels šaknis,

Kada sodina naują sodą.

Ilgus metus lydi tėvelių patirtis, –

Prisimeni ir sodžius,

Kai ardavo arkliais,

Berdavo grūdą į dirvas

Sudiržusiomis savo rankomis,

Sodina bulves į vagas

Ir išneša jurginą,

Saulei rodo.

Kai baigiasi pavasario šalna,

Nužydi baltai puoštos obelys,

Sodina ir jurginą,

Dar šiaudais šilčiau apkloja.

Jurginų žiedas – kaip kepurė, –

Per šventes dovanoja,

Pražydęs meilę skleidžia,

Primena ir darbus,

Šeimos dorą.

Tango šoka dviese

 

Taip dar neseniai

Pašokom lėtą tango,

Prisėdom ant suolelio

Po žaliu medžiu,

Tu man paglostei plaukus,

Pakalbinai švelniu žodžiu…

Taip neseniai dvi gėlės

Prigludo žiedeliu,

Pasibučiavo ir nuėjo

Vėjo keleliu,

O debesėlis snaiges beria,

Mano plaukai pasipuošė šerkšnu…

Taip neseniai akis pakėliau,

Kur šviečiasi dangus,

Perėjo spindulys per širdį,

Suolelis likęs vienas, –

Tu su žvaigždėmis

Dabar jau šoki tango,

Aš – su mėnuliu,

Taip arti vienas su kitu…

Sokrato priesaika

 

„Žinau, kad nieko nežinau’’, –

Kasdien kartoju,

Einu lyg pirmą kartą

Dar vis nepramintu taku, –

Nežinoma žolė keroja,

Neįvardinta žydi gėlė…

Neprisimenu vardų,

Koks paukštis čiulba, –

Atkartočiau jo giesmes,

Jeigu mokėčiau ir turėčiau

Daug balsų...

Žiūriu į dangų, –

Tiek žvaigždynų ir planetų,

Į mano žemę panašių, –

Pakilčiau, palinkėčiau,

Kad šviesti nepaliautų

Ir bėgtume kartu…

Nusimušu kojų pirštus,

Vien skausmą pajuntu,

Negaliu nupasakoti jausmo,

Kokios spalvos akmuo…

Nepamatavau gyvenimo takelių,

Kiek turiu jėgų judėti,

Atsiremiu į knygą,

Kaip ir tu.

Ona Baliukienė

Gyvenimas senatvėje

 

Senatvė – tai ilga liga,

Neturinti simptomų,

Visi ja suserga,

Bet neįsidėmi metų

Nuo kada prasideda

Ir tęsiasi lig šiolei…

Vieniems anksčiau,

Kitiems vėliau pražyla smilkiniai,

Padažo – užmaskuoja,

Kai pleišėja nagai,

Stipriau tik įsikimbama

Į stalą, suolą…

Nebūtina sakyti – skauda sąnarius, –

Nejaučia jaunas,

Kol jo neužpuola,

Sunkesnis žingsnis darosi,

Prabundama anksčiau –

Nebeima ir miegas,

Šaltas vis atrodo guolis…

Senatvėje nerūpi paistalai, –

Visas apkarsta

Nuo pradžios ligi pat galo,

Sugrubusia ranka graibstai

Gyvenimėlio paskutinį lašą,

O vakare dėkoji

Už trumpėjančią dienelę.

Rytmetys

 

Daugelio gėlelių

Akys užsimerkia,

Kai palydi saulę,

Susitinka delčią.

Pažvelgiau į dangų –

Čiulba vyturėlis, –

Jis anksčiausiai kelia

Ir mane prikėlė.

Nustumiu į šalį

Vakar dienos miegą, –

Šios dienos giesmelė

Į širdį įstrigo.

Žiedelis – rasotas,

Nupraustas – nekaltas, –

Kaip vaikystės ašara,

Debesėlis baltas.

Šypsosi gėlelė:

„Kas tau dabar skauda,

Sengalvėle mano, –

Naujas žiedas auga.’’

Papūtė vėjelis,

Nupūtė lašelį,

Pragydo paukštelis

Ir mano širdelėje.