Sokrato priesaika

 

„Žinau, kad nieko nežinau’’, –

Kasdien kartoju,

Einu lyg pirmą kartą

Dar vis nepramintu taku, –

Nežinoma žolė keroja,

Neįvardinta žydi gėlė…

Neprisimenu vardų,

Koks paukštis čiulba, –

Atkartočiau jo giesmes,

Jeigu mokėčiau ir turėčiau

Daug balsų...

Žiūriu į dangų, –

Tiek žvaigždynų ir planetų,

Į mano žemę panašių, –

Pakilčiau, palinkėčiau,

Kad šviesti nepaliautų

Ir bėgtume kartu…

Nusimušu kojų pirštus,

Vien skausmą pajuntu,

Negaliu nupasakoti jausmo,

Kokios spalvos akmuo…

Nepamatavau gyvenimo takelių,

Kiek turiu jėgų judėti,

Atsiremiu į knygą,

Kaip ir tu.

Ona Baliukienė