Pagerbkime jurginą

 

Jurginai – sena mūsų gėlė,

Laikydavo mama šaknis prie bulvių, –

Buvo kalne smėlio duobė,

Apipinta žilvičių lazdomis,

Kai kurios ir medeliais virsdavo.

Nukasdavo dar prieš šalnas,

Prieš saulę padžiovindavo,

Tada tiktai į duobę patalpindavo.

Jurginų šaknys būna sveikos,

Nušluostytos nuo molio, –

Molis saugo tik obels šaknis,

Kada sodina naują sodą.

Ilgus metus lydi tėvelių patirtis, –

Prisimeni ir sodžius,

Kai ardavo arkliais,

Berdavo grūdą į dirvas

Sudiržusiomis savo rankomis,

Sodina bulves į vagas

Ir išneša jurginą,

Saulei rodo.

Kai baigiasi pavasario šalna,

Nužydi baltai puoštos obelys,

Sodina ir jurginą,

Dar šiaudais šilčiau apkloja.

Jurginų žiedas – kaip kepurė, –

Per šventes dovanoja,

Pražydęs meilę skleidžia,

Primena ir darbus,

Šeimos dorą.