Kaip visada – sėdu prie stalo,
Padariau tik pertraukėlę,
Pasiklausiau ir muzikos –
Savo sielos kalbos,
Pakalbinau už lango žvirblį
Ant eglės jau aukštos…
Toks artimas – nesvetimas
Šis mūsų kiemo grožis, –
Kankorėžius pajudina vėjelis,
Pasisupa jie minutėlę šakose,
Ramybė tvyro širdyje...
Varpelis šiandien nebešaukia
Į senąją mokyklą,
Glaudžiu dar vadovėlį,
Jame – tavo rašysena,
Lyg vakar, gal nuo seno,
Įstrigusi giesmės melodija,
Tėvų kalba…
Renku po žodį,
Kad vėl pasakyčiau:
„Gimtinė mano – Lietuva,
Esi sava.’’
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą