Senas sodas

 

Patinka vaikščioti

Po seną seną sodą,

Pavasarį pražydusį baltai,

Pakelti šaką ir šypsotis,

Kai lyja iš jos žiedlapiai…

Patinka pažiūrėti į kamienus, –

Nulūžusios šakos vietoje –

Užgijusi žaizda,

O gilioje ertmėje,

Varnėno lizde spiečiasi

Nauja karta…

Prisimenu tėvelį,

Kaip obelaites skiepijo,

Tepiau, rišau – to negana,

Paremdavome svyrančias

Nuo obuolių šakas,

Nunešdavome obuolius ant aukšto,

Apklodavome šiaudais iki Kalėdų

Ir puošdavome eglutes…

Patinka vaikščioti

Po seną seną sodą,

Dabar jisai – kaip aš, –

Ten žiedas – jau pavasaris,

Čia – gumbas, netektis,

O obuolys nukritęs,

Tai – tu,

Ir aš – greta.