Kasdien kyla saulė
Ir toliau keliauja
Per didžiulius plotus,
Vandenų skalaujamus.
Taip ji nusiprausia
Skaistų savo veidą,
O man pasirodo
Jau kasa paleidusi.
Auksinį vainiką
Pamatau iš anksto, –
Rausvai nusidažo
Nurimusios bangos.
Kada gimė pasaka
Apie vyrą – žaltį,
Kuris taip pamilo
Seserį nekaltą,
Kad pamiršęs jūrą
Į marškinius susiraitė,
Kol išgavo žodį,
Meile atsiskaitė.
Paraudo iš laimės
Ryto vandenėlis,
Kraujo puta virto
Smurto nepakėlęs
Vakarui atėjus...
Saulė turi praustis
Taip kiekvieną dieną,
Kad vis prisiminčiau
Eglę – karalienę,
Saulės kasas gręžiančią,
Sielvartą džiovinančią,
Vaikus, medžiais paverstus,
Šlamančiais ir naktį,
Per neramią dieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą