Tėvai ir vaikai

Vaikai tėvų neklauso,

Nors kokie jie būtų

Dar atlėpaausiai;

Prisikemša pilnas burnas

Ir skelia žiežirbas

Nors ir neklausi:

Man to nereikia,

Tas visai netinka,

Tokius nešioja darbininkai,

Kurie šluoja gatves,

O aš nueisiu pas panas.

Tenai ir muzika,

Ir šokiai būna -

Ne gegužinės,

Kur tik uodai tūno.

Ką matėte, tėvai,

Per tą gyvenimėlį,-

Nematėte kurortų

Nei BMV turėjote.

Dabar man jūra iki kelių...

Ką pasakysi -

Nuosavas vaikelis.

Žalias žalas megėjams

Pats vasaras jau vidurys

Ir susirinka čia burys,

Kai vienas undeni jau sėme,

Kitam užlinda vuodas

Už ilgas sermėgas.

Žalia žala ne visad želia,

Tadu nubėga pre krumelia

Ir sausu lapu susiradi,

Nušluosta bliūdu ir skvaradu.

Žuves tingėja pasigauti,

Ua miška bija, nein gribauti.

Par vasaras taky karštumu

Susigalvoja pūste dūmu.

Lepsnas nesiseke išgauti,

Tadu prisvilina skarbonkej

Tū vienų mažų ešeriokų,

Katra galva jau baigia srokų.

Prabočykit, meli kaimynai,

Kai atvažiuostat, gaustat blynų.

"Mūūūūūūūūūūūūūūū".

Paukščių vaikai

Kiek daug mačiau lizdų,

Pūkais baltais išklotų,-

Tėvai prižiūri,

Kol visai maži vaikai,

Po to, kai gali atsistoti,

Jie patys daro švarą -

Atsisuka į miško plotą

Ir tik aplinkui pasilieka

Jų balti arba margi

Mažyčiai burbulai...

O mūsų žemė

Tokį turi žalią plotą!

Kas esame ir mes

Argi ne jos vaikai?

O kaip dažnai randu

Vis savo tėviškėje

Kažkieno, išskridusio iš jos,

Taip pridergliota,

Kad šiaušiasi plaukai.

Nejaugi ir atsukti uodegą

Dabar, užaugęs, jau aptingai

Ar yra ir kiti tikslai?

 

Plaktukas

Turiu šalia vis pasakorių,

Kuris nuolat primena

Ir vis tą patį kala,-

Kaip plaktuku į priekalą,

Ant kurio nėra dalgio -

Atrodo, tuščias darbas,

Bet vis kala, kala...

O kam gi čia rašai,

Kas tau užmoka,

Kad kasdien kalbi?

Oi, betgi paukščiai kalba,

Kuo aš prastesnė

Už tą antį, žąsį, vieversį,

Kurie ir vėl pavasarį

Naujai kalbės, čirškės...

Gal kas ir jiems sakys,

Kas moka jiems už darbą.

Tėviškė

http://ona-eiles.blogspot.com/2012/07/takeliu-pas-tave.html

Po kriminalinių žinių

Niekuo nesiskiria

Tikras ir virtualus

Pasaulis - tai gyvenimas:

Ir ten, ir čia yra draugų;

Yra ir sukčiai,

Kurie gyvendami už grotų

Virtualiai net plėšikauja

Turėdami tikrovėje draugų.

Yra ir pataikūnai,

Ir baisūs melagiai,

Kurie net užima,

Aukštus postus,

Nes niekas jų

Akivaizdiai nemato,-

Taip žaidžia demokratiją

Ir kitus žaidimus.

Daug kam juk nepatinka,

Kai į akis tai sakoma

Ir prisidengia plakatu,

Tada žygiuoja gatvėmis

Paskui save vis tempdami

Jiems paklusnius.

Ir kuo toliau, tuo vis labiau,

Technikai augant,

Įvaldo blogį ir žmogus.

Juk pats save sukūrė,

Nes tapo jau virtualus...

Nejaugi taip visas pasaulis

Ilgai gyvens

Su svetimu vardu?

Bijosime ir vienas kito,

Kažkas kaip musę muš

Su plastikiniu įdėklu?

Žmonės-šaltinis

Kažkur skaičiau,

Kad moteris vis mano,

Kad vyras – pats,

Kuriam jau visos -

Pačios...

Daug vyrų mano,

Kad moteris -

Tiktai pati

Ir elgiasi tik pagal jį...

Visiems juk šypsosi

Ir moteris, ir saulė,

Nes turi šilumos

Ir gali ja dalintis.

Bet niekas nesukūrė

Tokio instrumento,

Kuris matuotų meilę,-

Kaip šaltinėlio vandenį,

Iš kurio geria gervės,

Nes jisai švarus,

Nors atviras...

Oi, visada gaivus,

Bet šaltas...

Tokie mes esame

Ir nėra ko daugiau sakyt.

Šarkos pėdomis

Nesuprantu žmonių,

Kurie vis irzlūs,

Labai nelaimingi,-

Kažkas juos skriaudžia,

Vis kažko neduoda -

Kaltina visus

Ir netgi tuos,

Kurių nematę ir nežino;

Apskritai – visus.

Kažkas išrovė ropę,

Kurios nesodino;

Ne jo darže – kitų,

Bet jis girdėjo,

Kada šarka klykė

Iš tankaus alksnyno...

Ir ji nematė abiejų,

Tik perdavė tą žinią

Ir skrenda per laukus

Su vėjeliu...

Pasiklausau, nesuprantu.

Paveldas

Paveldėjau daug sau

Ir tau parodau -

Žalias smaragdines akis,

Gal iš tenai

Ir atkeliavo protėviai,

Kur giluma ir dugnas,

Nusėtas tik akmenimis...

Paveldėjau ir žemą ūgį,

Kad būtų lengva

Brautis per miškus,

Ir tamsią odą dykumų,

Vėjo švelnumą,

Kai pučia prakaitą

Nuo veido ir kaktos.

Paveldėjau ir atsparumą -

Turiu gražių jausmų,

Kas neišsemta iki dugno,-

Kaip gintarą vis dar nešu.

Paveldėjau smėlio pilis...

Ateik, gyvensime abu.

Skiriu Albinui Šileikai.

Senelė

Kas toks žmogus,

Kuris nežino,

Kas pasauly šventa,

Kad ir gyvybė

Duota kiekvienam

Su tikslu ypatingu,

Kurio net nepatikrinsi protu.

Kai vaikas nuo mažens

Įpratintas prie gėrio,

Toks ir suaugęs

Nieko nenuskriaus.

Mes esame visi juk lygūs -

Gyvūnas arba žvėris,

Net skruzdėlės

Mažas vaikelis neužmins.

Varlytę saugo

Eidamas per smėlį -

Jos šildosi jau

Išsiritusios dabar.

Apeiname kiekvieną

Mažą vabalėlį,

Net musę, uodą

Tiktai vejame į kiemą,

Kitur mes esame

Kitų namų svečiai.

Kas gimė,

Tas turi ir gyvent.

Iš kur ne vienas

Taip išsigimė,

Tėvų gal neturėjo

Ar galvą tiek pragėrė,

Kad gali tyčiotis

Net iš mirties?

Toks man tik pasakys:

-Sena ir nebe pamokslauk...

Apsižiūrėjau

Tik tokią dieną maudomės,

Bėgiojame pakrantėje,

Kai saulė šviečia,

Debesėliai plaukia...

Bet nejutau, nepamačiau,

Kada apstojo dėlės:

Įsisiurbė giliai

Ir kraują leido -

Raudonas bėgo lyg upelis.

Ištraukiojau visas,

Nes buvo net tarpupirščiuose,-

Po vieną ir kelias

Tarsi juodi velniai

Nekviestos įsirangiusios.

Tada apsižiūrėjau,

Kada išlipau į krantą

Ir į salelę bėgau...

Čia žemė juk kieta,

Niekas neduos į sprandą...

O dabar juda

Štai užantyje kažkas -

Krapštausi erkę...

Nuo jos ir mirsiu,-

Neišgelbės saulė...

Naktinės peteliškės

Neverk, jeigu nemyli,

Jeigu bara, nusijuok,

Bijok žmogaus,

Kuris nutyli,

Ko mažas vaikas

Niekada nenutylės...

Už lango jau naktis,

Lietus, lietus ir vėl...

O visada griaustinis

Į mano dainą atsilieps.

Naktis už stalo,

Beldžiasi tik peteliškės,

Atidarau, įleidžiu

Ir klausau audros -

Jos tyliai krebžda,

Jų sparneliai virpa;

Sulytų, jeigu neįleisčiau,

Nutiltų vienadienės naktinukės,-

Kaip malda,

Vienatvėje nesukalbėta,

Prieš naktį dar pasikalbėsime...

Juk rytą saulė švies?

Pasibėdavojimai

Apžergiau naktį avelę,

Nes pamaniau, kad kumelė

Ir į Olimpą išjojau,-

Aukso vilnos ieškojau.

Hado labai dar bijojau,-

Jaunas arklys mano Trojos.

Vis klausinėdamas kelio,

Bet niekas nematę Elenos.

Kartą skaičiau Odisėją

Ir Eneidą mokėjau,

Nešė žirgai į Europą,-

Kaip rusai sako:“Galopom“,

Per kelias jūras skraidino,

Jaučiu svajonė pasivertė.

Jūros nuo liūčių ištvino

Ir šventus miestus skandina.

Liaudies dainas jau pamiršę,

Burtų dar nieks neįpiršo...

Taigi pusiaukelėj stoviu,

O aukso vilna – tarp kojų...

Krantas toks tolimas švyti,

Netgi tvoros nematyti.

Sunku šiandieniniam poetui

Tapti tikru Olimpiečiu,

Reiks dar į purvą įbristi,

Savo žodžiu duoną krimsti,

Netgi pamiršt aukso vilną.

Žodis - dabar jau ne žvirblis,-

Moka visi ir skaityti,

Ką kiti rašė prieš Kristų.

Aš tavo sesuo

Nutrauksiu uodui koją

Ir sumažės jo teritorija,

Sugrius aukšta koplyčia,

Kur zyzė jo pati

Tarsi po savo gryčią...

O kandims naftalino

Šviežio pabarstysiu,

Kad iš poeto žodžio

Niekas nesityčiotų...

Kiekvienas savo garsą turi,

Tegu į savo svirną

Kartais pasižiūri...

Kur pakabintas senas

Močios rėtis,

Kur tėvo dalgio

Neseniai kabėta.

Kai virvės pantį

Išmoksi suvyti,

Galėsi ir kitus mokinti.

Tada sūnus,-

Jau nuo varstoto,-

Galės ir uodui diriguoti.

Tolimieji Draugai, ačiū

Stebiuosi ir vis neatsistebiu,

Kokie mandagūs

Kitų šalių žmonės,

Kiek šilumos jų lūpose,

Kiek karščio širdyse,

Kokie jie tiesūs, atviri,

Kokios gražios svajonės.

Visi jie iš šiltų kraštų,-

Gal saulės jiems daugiau,

Dievo malonės,

Kad atneša ir mums

Šį pavyzdį gerieji žmonės.

Pastebėjimas, nulipdytas iš pokalbių

Gerumo, nuoširdumo

Kaip rasos lašelio

Daug kam stinga,

Tada ir ieškoma,

Ko nėra pametę:

Širšių lizdo ar lazdos,

Užsideda šventuolio kaukę

Ir vaikšto tarsi „abrozdėlis“,

Pakabintas ant šakos...

Kai vėjas pučia,

Tilindžiuoja garsiai,

Koks jis vis bėdžius,

Ypatingas vargšas,

Kad varna sūrio dar neišmetė

Iš pražiotos burnos.

Dar kakalas net neiškrito

Iš kitos landos.

Ko jaunas nepasėjo,

Senam jau nebepjauti -

Taip vergas lieka

Iki pat žilos galvos...

Tokie ir stovi aikštėse,

Stovės net ir prie rojaus vartų

Ieškodami savo tiesos.

Vasaros pastebėjimas

Pasidariau jautri,

Kada matau medžiotojus,

Kurie pašauna -

Vejasi ir nepagauna,

Tik kraujo takas lieka

Ir baisi žymė,

Kad čia žmogus

Kur kas baisesnis

Ir už piktą žvėrį.

Matau žvejus,

Kurie prigaudo tiek,

Kad to jau niekas nesuėda,

Tada jaučiu per nugarą

Vis bėgančius lašus -

Žuvų žvynus gličius,-

Lyg pėdsaką žmogaus,

Kuris baisesnis ir už ryklį.

Iš kur tas godulys viskam,

Sureikšmintas daiktų pasaulio,-

Lyg krokodilo vakarienės liekanos...

Pasirinkimo kaip ir nėra

Viskas iš miško

Kai po lietaus atšyla,

Grybai gražiai dygsta,

Bet musės perina vaikus;

Jau taip pasaulis sutvarkytas,

Kad tuščios vietos

Niekada nebus.

Kai du ar trys supūva,

Jų sporos išsisklaido

Po visus miškus,

Tada net kelmas

Liūdnas apsidžiaugia,

Kad vienišas tikrai nebus.

Bus grybų, musių

Ir uodų...

Oi, žmonės riks,

O visa kita - muš.

Kiekvieną vasarą -

Smagu ir darbo bus.

Pastebėjimas iš šių dienų

Žmones sujungia kartais

Šūkiai, skambūs žodžiai,

Bet, kai nėra širdy jausmų,

Juos tik akmuo prispaudžia,

Lyg šuo sucypia po padu.

Ir bėga vis užvertę galvas,

Mėgaujasi tiktai žodžiu,

Kuris neturi jokios vertės,

Pasipuikuoja prieš kitu:

Oi, koks filosofas genialus.

Tie žodžiai buvo

Jau prieš šimtą metų

Ir niekas neišrado dar naujų,

Tiktai pardavę juos už grašį

Vėl bando iš gelmių prikelti,

Vis mosikuodami kirviu,

Kad ką nukirstų ar pakartų

Ant medžių, jau senų...

Taip randasi ir šūkiai,

Tuštybė prie visų akių.

Po lietaus uodų pagausėjimas

Kiek daug priviso

Vasarą uodų,

Kurie jau net nezvimbia,

Bet rėkte vis rėkia:

-Nėra mūsų Tėvynėje

Už mus jau geresnių,

Mes buvome pirmi

Į trobą šią įlėkę...

Ten stalas toks platus,

O viduryje – rėtis;

Jis kiauras... pripila

Giliausias kišenes,

Bet aš turiu kur dėti.

Oi, buvo net laikai,

Kai ant šiltos kėdės

Norėjau vis sėdėti,

Bet štai nustūmė nelauktai,

Dabar nebeturiu kur dėtis -

Reikia atgal žiūrėti,

Šaukti, rėkti...

Oi ir oi, kad viskas

Dabar negerai,

O buvo juk tada laikai,

Kada į trobą kvietė...

Gal patikės žmogus,

Atkiš ir savo nugarą,

Galėsiu gelti susirietęs.

Lietinga vasara

Lyja visą ilgą dieną,

O ir naktį dar pridėjo;

Kas iš to šlapio lietaus -

Net ir grybas nebeaugs.

Susitraukęs toks išdygo,

Koks iš ryto, toks ir liko.

Šungrybiai gerai tik dera,-

Tokie myli mūsų šalį.

Netgi musmirių nėra,

Oi, net musių nebėra.

Visi karvių tortai skysta

Kur tik eini, ten paslysti...

Be namų labai blogai,-

Pasilieka tik uodai.

Ko neturiu, ir nerasiu

Ko dalia nepaskyrė,

To ir po pagalve nerasi.

Vis rytą , kai keliuosi,

Čiupinėju ir manau,

Kad kitą rytą rasiu,

Nors dolerį, o gal daugiau...

Tada ant jo sėdėsiu

Ir kitus perėsiu,

O kai jų bus jau daug,

Tada ir gandrą pasikviesiu;

Jis atneša ir dalią,-

Negi pati išperėsiu,

Nors vieną litą -

Ne daugiau ir ne mažiau...